10 DIENU SICILIJOJ NEPRAILGO
Smagu buvo per atostogas. Daug ispudziu, daug foto. Geras oras, zydras vanduo, auksti kalnai, miniatiuriniai kaimeliai ir skanus maistas (tik, svelniai tariant, daugoka jo musiskam skrandziui). Tikrai pailsejom. Butu laiko (ir pinigu) dar ir ilgiau butume pabuve. Tikrai dar butu ka ten veikti. Mes gi tik siaures rytinej, rytinej ir pietrytinej pusej kad pasitrynem. Ir tai dar noretusi ten daugiau laiko paklaidziot.
Keli dalykai pasidare aiskus, dar ta pacia diena, kai atskridom ir vaziavom per kalnus viesbucio link - sala didesne, nei mes isivaizdavom, keliai daug vingiuotesni, nei parodyta ant zemelapio, ir viskas uztrunka ilgiau, nei kelioniu vadovai raso.
Tas pirmos dienos vaziavimas per kalnus nepasirode mums ypac vasariskas - buvo saltoka, lietus tarpais krusa pavirsdavo, ir karts nuo karto ivaziuodavom i debesi. Desimt dienu dar buvo pries akis, tai vistiek tikejomes, kad nors truputi dar saules pamatysim (ne ziemos atostogu gi atvaziavom), bet del visa ko stodinejom ties grazesniu posiukiu, kad ir per lietu, kokio kalno ar kaimelio nufotografuot. Jau veliau supratom, kad ten kur buvo pilkai juodi debesys, turejom Etna matyt ir kad toj salos pusej, kur mes buvom, Etnos nematyt neimanoma (nebent ji debesy). Net neisivaizdavom, kad toks didelis kalnas, va taip va, virs visko gali stugsot (is lygumu salies mes, su Juozapines "kalnu" :D).
Pasirinkta B&B La Rosa Del Mare "uzskaitem" is karto. Vaizdas nuo ju terasos is visu kambariu nerealus. Namas senas. Storos sienos, aukstos lubos ir visiska ramybe (tik kartais nuo vedancio i nama siaurutelio kalnu keliuko girdedavosi vaziuojanciu masinu pypsejimai, nes Sicilijoj normalu prie posukio, kur tu nieko nematai ir taves nemato, papypseti).
Lena ir Pipo ne tik aplink namus mumis rupinosi, bet ir pora geru vietu pavalgyt parekomendavo, su ekskursijom padejo. Tiesa, be masinos jau pas juos niekaip. Taksi, tam kurortiniam miestelyje Gioiosa Marea, kur nuo terasos matos ir kur turbut kokie tarpmiestiniai autobusai ir traukiniai sustotu - neegzistuojanti savoka. Zodziu, nori issimaudyt juroj - vaziuok, nori valgyt (isskyrus pusrycius) - vaziuok, nori i parduotuve - vaziuok, o jau apie dauguma lankytinu objektu net nekalbu - ju isvis be masinos nepasieksi. Tai ir engem gauta Lancia Ypsilon.
2500km per tas dienas nuvaziavom. Kad kazkur vaziuojam dar sapnuojam ir siandien (baisiausiai, kad abu kartu is to paties sapno pabundam, pasiblaskom ir vel ramu).
Vis galvojau, kaip cia sudeliot tuos ispudzius. Grieztai padieniui jau, ko gero, nelabai gausis - reikejo ta pacia diena rasyt, bet tos chronologijos su menkais nukrypimais bandysiu laikytis. Juo labiau, kad ir nuotraukos taip sudeliotos - bus lengviau prisimint. :D
Tai pirma (geguzes 20-tos) popiete nelabai ka ir veikeme. Apziurinejom savo naujus namus, pervaziavom kaimeli ant gretimo kalno ir pries septynias susiruosem vakarieniaut i kurorta prie juros (daugiau tokios "klaidos" nedareme - viskas uzdaryta, daznai net 8pm budavom pirmi valgytojai :D, nebent esi dideliam mieste, arba labai populiarioj turistinej vietoj). O jau maisto kultura, kokia skirtinga. Pirma vakara jau mums akys ank kaktos issoko. Ateini zmogus astunata vakaro valgyt - tada tau atnesa duonos, vyno (ar kitokiu gaiviuju gerimu), paskui bruschetta (is principo paskrudinta duona su pomidorais papjaustytais ant virsaus, kartais dar su svoguniukais pamaisyta, zodziu, jie net maistu to nelaiko), tada ateina laikas antipasti (suprask uzkandziai visokiausi, lyg pries tai dar neuzkandom; tai mes dviese, tik viena jau is ju uzsisakydavom pasidalinti, nes kur cia, dar net neipusejes to saraso buni; populiaru visokios pagrilintos darzoves, suktinukai is tu paciu darzoviu, prosciutto su melionu, juros gerybes ir t.t.), po to seka primi (isskirtinai makaroniniai patiekalai; ir va gauni didziausia lekste), secondi (mesa, zuvis ar picos) ir kaip cia be deserto (dolci) apsieisi. Ir kai visa sita maista baigi valdyt per kokias 2-3 val reik gi, kad kazkaip tas vargsas skrandis pradetu virskint, tai cia italai irgi labai gera buda turi. Meniu tai vadinasi digestives - mazas puodelis ekspreso kavos arba tiesiog cafe, limoncello, sambuca ar sokoladinis likeris. Kas kam labiau prie sirdies. I 50eur dviem zmonem imant ne visus patiekalus bet iskaitant vyna ir vandeni susitalpinti imanoma (+- priklausomai ar tai restoranas, tratorija ar siaip ten dar visokiu pavadinimu yra :D )
Antra diena buvom sugalvoje labai toli niekur nevaziuoti, tai ryte patraukem i ta pati kalnu kaimeli ant gretimo kalno - Piraino. Tik si karta pesciom ji sugalvojom issniukstineti. Jau vakar buvom nuziureje, kad tikrai labai grazus ir vaizdai i visas puses atsiveria kuo geriausi. Kaimelis, kaip supratom turi ilga istorija, nuo amziu amzinuju ir kaip bet kuris sicilietiskas baznytkaimis - maziausiai tris baznycias (bet nuo to tik foto grazesnes). Apziurejom dar ir ju kapines, nes nepasitaike musu kelionese dar tokio patyrimo, o ir siaip jos labai neblogai atrode - kaip atskiras mazas miestelis. Veliau tokiu "miesteliu" dar ne viena uzmatem tai sen tai ten. Po pietu sumasteme, kad savo "toli nevaziavimo lauka" reiktu truputi praplest, ir kadangi vienintelis kurortas su smelio plezu ant zemelapio pasirode arti, tai ten ir patraukem. O savokos arti/toli Sicilijoj labai reliatyvios. Ant zemelapio atrodo kaip 50km, pradedi vaziuot pasirodo, kad 100km. Jei tas 100km greitkeliu, vaziuoji greit (120km/h ir daugia), bet reik moket (nors ir nedaug ), o jei mazesniu keliu - daug leciau viskas vyksta, bet vaizdai pro langa zymiai geresni. Ir siaip nemegsta sicilieciai zenklu su kilometrais iki miestu suzymetais statinet. Vaziuoji puslavalandi, vaziuoji valanda ir nezinai daug tau ar mazai jau iki to tasko B liko. Jei koks zenklas ir buvo, tai jau seniai jis krumais apaugo... Nesuka sau galvos zmones del to. Lygiai kaip nesuka sau galvos pastatyt zenklus ir nuorodas i lankytinus objektus. Gerai jei vaziuoji Etna ziuret, o kitu lankytinu objektu radimas, paciu turistu reikalas. Zodziu, cia tokiu pastebejimu va islindo. Taigi,isvaziavom mes i Cefalu.
I vandeni nelindom, bet bamba popiecio saulej padegint spejom . Gerai, kad dar ne sezonas, tai besikaitinanciu ne tiek jau dau buvo, nes tas plezas ne toks jau ir didelis (ir i ta plezo gerumo "darzeli", galeciau viena kita akmeniuka imesti, bet cia, ko gero, mums koja visada pakisines Baltijos pajuris). Bendrai miestelis labai grazus, nes turi viska: jura, smeli, graziai derancius namukus su kysanciais baznyciu (net neabejoju, kad triju) bokstais, ir visa tai remiasi i didziule uola. Siaurose gatvelese simtai restoraneliu, mazu parduotuviu, ledainiu ir uzkandiniu. Labai smarkiai viskas orientuota i turistus, bet nebade akiu kazkaip visas sitas reikalas. Kad jau buvo karsta, pabandem ir granitos. Toks sicilietiskas ledu pakaitalas. Kaip jau istorija sako, ta pati tikroji granita turetu buti sniekas/ledas nuo Etnos uzpiltas citrinu, apelsinu, braskiu ir t.t. sultim. Vienur ja saldesne, kitur gaivesne duoda, bet tikrai labai skanu.
Trecios dienos tikslas buvo Taormina. Vaziavom per kalnus, samoningai vengdami greitkeliu (daug graziau, bet, deja, daug leciau), pro Tindari, papietavom Novara di Sicilia ir pirma karta pamatem Etnos virsune, islinduse is debesu (tiesa, daugiau ji is tu debesu nebeislindo). Taormina - pats zinomiausias Sicilijos kurortas isikures ant kalvos. Savo plezo neturi, bet norintys gali paguleti ant akmeniuku kalno apacioj (Mazarro). Tam paciam Mazarro geriau ir masina palikti (i virsu kelia cable cars ir yra lyg laiptai, kuriu mes taip ir nesuradome :) ), nes parkuotis Taorminoj labai mazai vietos, o tos kur yra laaaabai brangios. Miestas be visus kitiems graziems kalnu miestams budingu atributu, turi ir graikiska/romeniska teatra su vazdu i Etna (kai mes ten buvom, paskendus Etna baltuose debeseliuose buvo :D). Kai karsta smagu pavaiksciot aukstyn zemyn vesiom siaurom gatvelem, o vakare tose paciose gatvelese verda restoranu gyvenimas - zuja padavejai, gaudydami issiruosusius pavakarot. Prigavo ir mus. Buvo skanu, o musu padavejas buvo pats maloniausias/mandagiausias ir visoks kitoks -iausias, koki tik kada buvom sutike(ir, o stebukle (!!!), puikiausiai kalbejo angliskai). Dar vienas visu, kas cia apsilanko, must see objektas - Isola Bella.
Maza sala-uola, su siauru takeliu iki jos, su daug augmenijos ir nedideliu nameliu. Vanduo visur labai skaidrus, bet dugnas kaip ir pats plezas akmenuotas ir meduzu buvo nemazai (buvo ir neisvengiamas ikandimas, nes nu kiek galima vargsus gyvunelius tasyt :D).
Galvojom, kad su Etna sekancia diena mums pasiseks labiau, tai susipakavom siltus rubus ir hiking shoes ir vel per kalnus issiruosem i pietine kalno puse. I virsu galima vaziuot ir siauriniu slaitu, bet ne tiek aukstai, o paskui vienintelis variantas auksciau keltis su dzipais. O mes protingose knygelese pasiskaitem, kad daugiau veiksmo yra pietinej pusej. Jau is gana toli pamatem, kad virsunes siandien vel neteks pamatyt, bet jau buvom nusiteike, ir dar tas amzinas "o gal..." debesys prasiklaidys, tai vistiek vaziavom.
I virsu gali madaug iki 2km uzvaziuot. Va tada jau reik visas sriukes, batus ir ilgas aprangas issitraukt, nes temperatura, nuo to koks oras apacioj mazdaug 15C skirias. Mums pasitaike apie +10 ir nelabai vejuota. Toliau kelemes keltuvu iki mazdau 2600m ir tada i dzipus persede galejom beveik iki pacios virsunes. Mes pasirinkom tik keltuva, nes debesys pacia virsune apgule sau ramiausiai toliau buvo, tai pagailejom 51eur uz "eziuko ruke" patyrima. O ir siaip mes su savo pasivazinejimais jau i antra dienos puse ant tos Etnos pasirodem, tai baisu buvo, kad teks nakvot tam salty :D. Pati Etna tikrai paliko ispudi: ir kalno dydis, ir dirvozemis, ir augmenija (kol patys vaziavom tai vynuogynu laukai didziausi, citrusiniu vaisiu sodai, auksciau jau visokios zoles galiausiai isvis nieko, tik juodai raudona zeme), ir sniegas.
Cia buvo visiskai kitokia vieta, nei kad mes pries tai kazkur buve. Ir kol kas pati auksciausia. Vakarieniavom Etnos siaurinej papedej - Castiglione di Sicilia. Dar vienas klaidus kalnu miestelis. Pasivaiksciojom, kol sutemo ir ejom bandyt si karta pilna tradicini meniu.:D
Tiek vazineje privargom ir penkta diena tiesiog neveikem nieko. Saulutej sildemes, maudemes, vel sildemes, snaudem, skaitem ir tingejom. Planavom, kur cia patraukt toliau. I Agrigento puse! Paties miesto, kaip ir nematem, tik krastu pravaziavom. Ne toks tikslas buvo. I Sventyklu Sleni norejom.
As smarkiai prijauciu visokiom graikiskom/romeniskom griuvenom, tai po Romos man cia antra tokia idomi vieta. Yra i ka paziuret ir apie ka pagalvot. O ir plotu parkas nemazas, tai gera pusdieni tikrai ten galima uztrukti. Apie 15 minuciu automobiliu nuo Sventyklu Slenio, vaziuojant pajuriu i virsu prie Realmonte kaimelio yra Scala dei Turchi (Turku uola -savo varda gavo del turku piratu ten anksciau issilaipindavusiu). Buvau labai pikta ant savo kelioniu vadovo, kad uola net nebuvo i ja itraukta (siaip prastas tas kelioniu vadovas pasirode; tik isitikinau, kad nereik nuo Lonely Planet nusigrezt, net jei ten nera tokiu graziu foto). Trikampes formos, lyg apvaliais laiptais i virsu kylanti ryskiai balta uola tiesiog traukia aki ir ypac gerai atrodo zydro Vidurzemio juros vandens fone.
Gali degintis ir gulineti ant pacios uolos arba smelio papludimiai yra is abieju pusiu. Tik va siuksles is tu papludimiu jiems smarkokai reiktu parankiot. Bet su siukslem tai pas juos, kiek matem, tai rimta beda. Kruvos saldytuvu, skalbimo masinu, deziu, maisu ir dar nezinia ko tiesiog bado akis visur. Buvom sugalvoja, kad vakarieniai bandysim susirast restorana kalnuose, kuri musu viesbucio seimininkai buvo mineje. Naiviai pamastem, kad rasim patys, be nuorodu. Neradom. Teko tenkintis jau isbandytu restoraneliu Gioiosa Marea'oj (nors skustis cia irgi nera kuo).
Ryte kelemes kuo anksciausiai ir vaziavom i pacius pietus. Susiplanave buvom Siracusa, Noto ir Ragusa. Nuo greitkelio Etna matesi kuo puikiausiai is kuo toliausiai. Truputi buvo gaila, kad ji tik dabar "islindo", bet bent jau pamatem :D. Po dvieju pirmu miestu ziurejimo, nuprendem, kad arba siandien ne miestu diena, arba mums labiau patinka tas, kas prie/is gamtos ir nusukom ieskot Cava Grande. Ivairus rasinetojai interneto platybese sako, kad cia arciausia, ka Europoj gali gauti panasaus i Didiji Kanjona Amerikoj. Iblei kalnuose, netoli Avolos miesto Cassibiles upe prasigrauzus sau "takeli" i jura. Atrodo Cava Grande tikrai didingai, bet nepaisant savo dydzio mes kanjona vos vos suradom. Beda viena - nuorodu jokiu. As jau buvau visai vilti praradus, nes jau pusantros valandos vazinejom ratais ir naudos jokios, bet kazkas musu is auksciau turbut pasigailejo, ir uzvede ant gero kelio.Visos atrakcijos esme - mazdaug 300m lipi zemyn vingiuotu takuciu iki apacioj susidariusiu mazu ezereliu, pasimaudai ir atgal i virsu (sioks toks issukis). Per 3 valandas mes mazdaug apsisukom.
Tie patys rasinetojai interneto platybese sako, kad sezono metu visus lipancius zemyn suregistruoja, korteles duoda (suprask, aplinistai :D), o jei iki 17h negristi siuncia gelbetojus ieskot, nes civilizacijos ten jokios ir jokio rysio telefonui nera (Bet mes kai ne sezono metu buvome, tai niekas nieko musu neklause, korteliu nedave ir po 17h gelbetoju nesiunte, nors grizom tikrai veliau). Vakarieniavom pusiaukelej iki namu - Taorminoj. Po to dar smagiai po naktini miesta prasiejom. Ir jau greitkelyje sauniai su vietos karabinieriais pasikalbejome - jie italiskai, o mes lietuviskai/angliskai. Tai nedaug tos snekos ir buvo. Jis i mus paziurejo, mes i ji (o karabinieriai, bendrai paemus tai labai jau gerai atrodo sakyciau, ypac auliniai batai ir i juos ikista stapdymo lazdele. super ideja! tai ne kokie ten kerzai) ir arivaderci.
Ketvirtadienis buvo labai karstas, bet mes jau turejom bilietus i Stromboli. Mums paaiskino, kad ne sezono metu i sia sala plaukia laiveliai tik karta per savaite, tai kitos iseities kaip ir nebuvo - jei ne siandien, tai isvis ne. Tokio pasirinkimo net nesvarsteme, nes veikiancio ugnikalnio dar nebuvom mate. Bilietai (kaip ir viskas Sicilijoj) - nepigus. 60eur vienam zmogui uz plaukima laivu, pora valandu Panarea'oj, pora valandu Stomboli saloj, vakariene (pasta su vynu, deja is plastmasines lekstes) laive ir sprogimu bei lavos stebejimas virs Strombolio saulei nusileidus is juros. Skamba visai romantiskai, bet kai visi 200 (ar kiek ten ju buvo) zmoniu, susivercia i ta pacia laivo puse ir vienas per kita bando padaryt savo gyvenimo kadra, sprogsta ta romantika lavos burbulais. Nors bendrai paemus, tai isvyka si mums visai nusiseke. I laiva ilipom beveik paskutiniai, nes kol radom kaip, kur ir kur susimoket uz masinos stovejima Milazzo, musu laivas buvo beisplaukiantis. Prisedom prie staliuko su pagyvenusiu zmoniu porele ir neapsirikom. Ele ir Ross'as buvo super. Visu keliu turejom snekos ir juoko. Is dvieju kaimeliu, kuriuos aplankem kiekvienoj saloj (San Pietro Panarea'oj ir Sari Stomboli'je) mums labiau patiko Panarea. Kazkaip jaukiau ten buvo, nors Pipo sake, kad Strombolyje geriau, nes yra plezas (oi nezinau nezinau; nelipo mums tas juodas smelis, kazkaip oi nelipo). Panarea'oj sutikom ir 17 metu jau ten gyvenancia lenke, kuri "apsviete" mus pasaulinio garso zvaigzdziu vilu klausimu, ir sake nieku gyvu i Lenkija negris. Na ir visos dienos kulminacija - pamatyti lava virs Strombolio. Pamatem, pliusiuka galim uzsidet, tik gaila kad palyginus trumpai (kam - malonumas, o kam - verslas, tai ner cia ko istisa nakti tiketis vienoj vietoj prastovet). Greiciausiai, daugiau lavos ir geresni vaizda pamate tie, kas savo kojom lipo i virs to verdancio Strombolio kraterio iskilusi kalneli. Gal kada ir mes tokia isvyka pasiplanuosim :D.
Likusias atostogu dienas praleidom aplink viesbuti. Tingiai ilsejomes tikraja tu zodziu prasme. Prisikynem vietiniu apalesinu ir citrinu naminiam limonadui, toliau deginomes, maudemes ir pagaliau radom abu seiminku isgirtus kalnu restoranus. Mes galim prisideti prie visu pagyru ir dar savo si bei ta papildomai pamineti. Dar niekada nebuvom valge kazkieno dining room'e. Bella Vista tratorija kaip tik tokia ir buvo. Atvaziuoji keliuku, kuris jau net i toki varda vargiai pretenduotu, pasuki pro kazkieno kiema, kad i kazkieno kito kiema patektum. Kad cia viesa valgymo vieta rodo, tik maza lentele ant sienos ir tai, kad siaip valgomajam dazniausiai stovi tik vienas stalas, o cia ju buvo gal 8. Vyras padavejas, zmona vireja, dukra tam paciam kambary pati valge ir TV ziurejo. Angliskas meniu parasytas tik apgraibom, tai nelabai buvom tikri, ka gausim. Bet niekas nenuvyle, buvo skanu ir kaip visada per daug. Kitas restoranas -Borgo Murauto - buvo tikras restoranas su baltom staltiesem ir medziaginem servetelem. Keliukas i ji buvo dar siauresnis ir negalejom patiket, kad ten dar isvis kas yra, nes zenklas per visa kelione buvo tik vienas ir tai toks ne per ryskiausias. Pipo nupiese mums planeli, kaip iki ten nusigauti, bet mes paklaidzioti ir tai sugebejom. Restorano specializacija - vietiniu kalnu juodos kiaules mesa, tai meniu jie net neturi. Tik pasiklausia ar alergijos niekam neturim ir viskas - lekstes plaukia viena po kitos. Tik valgyt ir dziaugtis belieka.
Tai ir dziaugemes. Nuo kokios desimtos valandos terasa pasidare sausakimsa, o isvazinejant jau kazkas lauke, kad i musu vieta galetu masina pasistatyti (gal cia tik ta viena vakara mergeles leido bernelius pasizmonet vienus, bet publika tam restorane buvo iskirtinai vyriska :D).
Gaila, kad atostogos baiges, ir beveik gavosi, kad jos butu truke truputeli ilgiau (tiesa, ar butu mums taip patike, dar klausimas) - Catania'os oro uoste mums vos ne vos leido skristi su lietuviskom ID kortelem :D, bet angliskas vairuotojo pazymejimas padejo. Nezino jie ten nei Europos Sajungos, nei tuo labiau Lietuvos ir galvos jiems del to tikrai neskauda.