Visus uzkaborius islandziojom, kaip kokie pastatu inspektoriai, patikrinom liftus, rusius, sviesas, senas motorines, ventiliaciju kambarius, slaptus darbuotoju ir aktoriu takus, ne tokias slaptas rubines ir zalius kambarius. Istusteje sales, koridoriai ir laiptines. Jau nebera ziurovu, bet dar nera ir statybininku. Keisciausia, kad tiek kartu ten ir aplink mes buve, o nei i QEH, nei i Hayward galerija kaip i pastatus didesnio demesio taip ir neatkreipe. Daugiau nei dvidesimt metu neisvengiamu sovietiniu ala-Le-Corbusier nusidavimu ir betonas is praejusio amziaus vidurio, neskaitant Barbican (o ir tai neatejo per 2 minutes), automatiskai raukia nosi. Who would like it, who would give it the second glance.
Dabar jau mes ir trecia, ir penkiolikta karta atsisuksim, dar ir kitiems parodysim, kur/kaip ziuret, kad matytusi ne griozdas ant Temzes, o meistryste ir igudziai.
