Nenorim batams storais padais leist dykai brangias kvadratines pėdas užimt, o dar ir aktyvumo app sąžinę spaudžia, tai vis užklumpa įkvėpimai dienai ar dviems ir išeinam. Pasišlaistėm Škotijoj, keliskart Brighton pakrantėm, Box Hill'e, ant Seven Sisters, Windsor'e. Dabar grįžom į Exmoor. Trumpam čia buvom prieš 3 metus. Mane tuomet pakirto antgamtiška šviesa viržiuotose plynaukštėse ir kaimenės laukinių ponių, o Edgarą - kelių nuolydžiai, kur dviračiu važiuot žemyn sunkiau nei į viršų. Magija dar niekur nedingus, tik rudenį ne viržiai, o aplink tobulai nurudę paparčiai, ponių ilgai vaikytis irgi nereikėjo, tai ėjom ir važinėjom vis nusistebėdami, iš kur tiek ištvermės ant dviračio buvo.
Pub'uose ir restoranuose rudenišką vėsą šildo tikri tikrų malkų židiniai (not some smokless whatever), nors vistiek visur truputį vėsu, nes gi ruduo. Kur ne kur jau brendi per kritusius lapus, o laukuose rasa nedžiūsta net išlindus saulei. Vėjas gainioja debesis taip, kad sunku pasakyt giedra ar lis, o krantui bangų atsimušt nepadeda net vietinių žilvinų rūmo liekanos.
If one would choose to believe signs...
Išsiruošėm į kaimą. Be penkių būtume auto negavę - iš visų dienų penktadienį po pietų evakuavo City orouostą; sumaištis: nobody in, nobody out, niekas nieko nežino. Pusiaukelėj į Bristol susisgribom, kad anei vieno telefono laido neturim, o telefonuose viskas. Kiek kainuoja Apple laidas?... Mokėjom ir už vidinę ramybę, ir už pasitenkinimą savalaikiu sprendimu, kad kai po pirmos žygio valandos nuo šalčio telefonai išsikrovė, žinotume, aklai teks ieškot nebent automobilio. Prieš vakarienę užsukam į vietinio Lynmouth kaimo pub'ą pusės pintos, o piniginė viena banko kortele lengvesnė. Gaivaus oro prisikvėpavo ir pasimetė. Lynmouth telefono ryšio nėra. Bankui reiks paskambint.
Moralas, kad ir kiek ženklų - bus kaip reikia.