FAROE ISLANDS IN THE SUMMER

Šiauriau dar nebuvom buvę. Tik čia truputį kitokia šiaurė; 18 salų Atlanto viduryje klimatą reguliuoja šiltoji Golfo srovė ir in the grand scheme of everything - šilta, bet jei jau taip iš patirties, birželio vidury reikia įsivyniot į base layer, layer, fleece, lengvą švarkelį ir viską uždengt wind/waterproof švarku. Vargu bau, pležo atostogos, nors vaikų-ruonių yra visur. Dar sako, orai salose - drėgnoki: 300 dienų per metus lyja non stop, o likusias 65 on and off. Bet va imk tu ir pasisek, kad mums lyja tik Londone.

Prieš atskrendant pasirodė, kad be automobilio nelabai, bet vėliau paaiškėjo, kad viešas ne tik kad labai, bet sostinėj dar ir nemokamai. Visokių vienetinių tvarkų jų pusiau autonominė valdžia savo mediniuose žolėto stogo rūmuose prigalvojus. Pirmąkart matėm, kaip visas lėktuvas, prieš išeinant atsiimt lagaminų, tuštino stebėtinai plataus asortimento duty free alkoholio skyrių: dėžėm, plastmasinėm pakuotėm ir kuo didesniais litrais viską tempė. Galvojom, Glastonbury, Euro2016 ar vietinės Joninės. Ne. Farerams nutikus valstybinė, monopolizuota, vienintelė aštoniolikai salų ir penkiasdešimčiai tūkstančių gyventojų tenkanti alkoholio parduotuvė su ofisiniu darbo laiku pirmadienį - penktadienį nuo dešimtos iki penkių. Tai va jums ir prašom.
Ilgi alkoholinių gėrimų meniu restoranuose užkandami viskuo, kas ištraukta iš vandens, ir aviena. Avių gi čia keliskart daugiau nei žmonių, o tuomet kai buvom, dar ir bent vienas ėriukas paskui kiekvieną avį bimbinėjo. Kai tiek rupšnojančių snukučių, salose - nė vieno laukinio medžio. Kažkas turėjo importuot medieną kokiems 95% visų pastatų. Nors iš principo importuot čia reikia beveik viską, o dar kur išvežiojimas po salas. Helikopteris, kuriuo skridom į Mykines, devyniems salos gyventojams atskraidino dėžę bananų, greitasis keltas atplukdė, visko nuo miltų pyragams vienintelei salos arbatinei iki lentų remontuojamam namui. Ir visi kaimo vyrai atėjo išsikraut.
Egzotika girdėta tik iš Donelaičio knygų. Jei ne šviežio vėjo atnešantys, puffin'ų (liet.mormonų) pažiūrėt atvažiuojantys, turistai, išprotėtum nuo narvelio sindromo ir tų pačių šimpanzių, kurių net blusas pažįsti asmeniškai.

Bet dienai Mykines - rojus, ypač geru oru ir puffins' perėjimo metu. Tas garsas, kai raudondsnapiai pingvinų (ne)giminės šaudo, tik jiems žinomais keliais, nesupainiojamas.

Birželį Fareruose beveik nesutemsta. Po dienos šviesai vakarieniauji, barauji ir eini miegot. Nesvarbu, kaip anksti gali praplėšti akį, vistiek jau bus šviesu. Loftiniam bute, kur buvo daug stoglangių ir langų, taip ir neprireikė šviesos. Žiemą turbut net nuo klozeto galėtum gėrėtis šiaurės pašvaiste, bet kol šiaurė be pašvaistės, tai vis atsiplėšdavom iš gražių namų ir į kalnus, į vėją, į vienišus bažnytkaimius, ganyt debesų ir skaičiuot avių. Šitiek žalios erdvės, bet va naujus draugus prancūzus kaip sutikam taip sutinkam. Antrą dieną pradėjom bučiuotis, o jei dar pora dienų tokio bumbsėjimo, namo būtume skridę per Limoges. Tiek visus suartina ponios Amerikos pamokslai apie puffins' gerbūvį ir pasišūkavimai per kaimą.

Šeštadienį prieš pat devynias bandom rast kavos. Degalinę pasiliekam, just in case, sostinėj visgi - 17k gyventojų, plius žvejai ir tie vos akis prasikrapštę the-most-appealing-islands-as-per-NG Traveler lankytojai. Miesto centre - vienos (!) atviros durys. Po kelių ryto įžvalgų apie naktį apgirtusių sodininkų smarkiai praravėtus našlaičių vazonėlius, iš po baro išlindęs jaunuolis, praneša, kad, deja, kavos nebus, nes jis neprisimena kasos kompo slaptažodžio ir nežino, kaip įjugti kavos aparatą. Kavinės raktą, matyt, dar iš vakaro buvo užmiršęs duryse. Paliekam jaunuolį ramybėj ir einam išbučiuot prancūzų. Jiems galva užia nuo pagrindinėj miesto aikštėj iki paryčių užsitęsusių kasvakarinių Euro2016 linksmybių. Sekmadienį kavos jau nebeieškom - tiesiai į degalinę.

Beribį vietinių atsipalaidavimą rodo ir padrika komunikacija bet kokiu išankstiniu klausimu; dar prieš tai, kai už nuomojamą auto pateikia sąskaitą, jau atsiunčia patvirtinimą su automobilio numeriais ir prierašu, kad jis bus atrakintas ir kur tavęs lauks, o sąskaitą galiausiai išvis atsiųst pamiršta; skirtingų (gal ir visų) - sostinės restoranų rezervacijas tvarko viena ir ta pati moteris, nors visi sutikti vietiniai kuo puikiausiai patys kalba angliškai; visa visų salų žemė privati, bet turistams galima visur: išsirenki kalną ir dangus - tau riba, vienintelė išimtis ponios Amerikos patruliuojamas takas į puffinų apgyventas vietas - ginkdiev žingsnį į šalį. You stick to the path!

Laiko buvo per mažai, bet jaučiamės pabandę. Gal kada investuosim į labai šiltą žieminį apdarą ir atsidanginsim čia paspoksot į pašvaistę.

foto