Pradžiai po darbo išvažiavom tik į kitą upės krantą - National Theatre. Didelio miesto privalumas - kad ir kiek aplink zuitum vis yra kur naujai, senai-atnaujintai užeit. Atėjo laikas ir Nacionaliniam. Vakaras neypatingai šiltas, tai patrauklias lauko terasas nurungia sveikas protas ir vakarieniaut sėdam Terrace viduj. Ryškus polinkis į Viduržemio jūros regijono patiekalus, skanu ir ne tragiškai užbranginta. Darbuotojai iškart pasitikslina, į kuri spektaklį taikom, ir atitinkamai viską savu laiku surikiuoja. Ideali pradžia stebėt spektaklį apie praalkusią rusų bajoriją. Kai savas pilvas jau nebegurgia, yra kaip juoktis, visas tūkstantis čia to ir susirinko. Toks angliškas teatro pjesių guru - David Hare, šią vasarą Nacionaliniam rodo Young Chekhov adaptacijas. Ne visas rodo iš karto, nors lyg bus ir toks extreem'as, tai nebūtinai visas ir žiūrėt reik, galima po vieną arba dvi, pagal užimtumą ir poreikius. Mums pasitaikė Platonovo išvedžiojimai ir svetimoteriavimo nuotykiai.
Too much love kills! O po visko romantiškai ižiebtu South Bank prasiėjom. Nes vasara, nes seniai ėjom, nes dar not too much love.
Savaitgaliui išvažiavom prie jūros. Bycicle Film Festival išvažiavo iš Londono, tai ir mes paskui.
Ir pyst - karščiausias metų savaitgalis. Nai nai nai. Prieš pora mėnesių ėjom pležu ir rinkomės fainiausius namus, o šįkart vienam jų apsigyvenom.
Taip viskas gerai į vientisą mozaiką dėliojosi, kad Brighton dabar mūsų favourite city kraustymuisi. Vaizdas pro langą į vandenį, būtų dar labiau masinantis, jei ne infamous Southern bėdos. Svajojam apie šiltus vakarus, smagias vakarienes along promenade, tylius pusryčius Kemptown kavinėse, aukštas lubas ir jūros vėjui atvirus langus, pasivaikščiojimus Undercliff, arbatą Ovingdean pleže ir žuvėdros sudrumstą tylą prieš užmiegant.
