Cia filma toki su Jessica ejom ziuret. Kad jau ejom, tai dar ir mandriau pavalgyt tuo paciu kartu kazkaip tampa tradicija... bet viskas prasidejo nuo filmo. Labai liudno ir labai realaus. Tokio realaus, kad gale iki asaru norejosi laimingos pabaigos ar bent uzuominos i ja... Nebuvo. Istorinis filmo kontekstas buvo realus ir zmoniu, pragyvenusiu WWII, istorijos buvo irgi labai tikros. Kas, jei viena diena suvoki, kad supratimas apie gyvenima, kuri tau skiepijo tevai, yra ne siaip kad neteisingas, bet tiesiog nusikalstamas? Tu to nepasirinkai, bet tave taip auklejo, o dabar nieko neliko.
Net dziaugsmas, kad vakarienei paskutines dvi kedes Barrafina'oj gavom kazkaip prigeso. Mes cia su savo kasdienem 'problemom' kaip/kur skaniau pavalgyt?, ar spesim, kol visos vietos bus uzimtos?, ar teks, ilgoj eilej kiurksot?, o cia va, kaip zmonems buvo. Ir be sarkazmo.
Bet valgyt buvo labai skanu :) Dar vienas (bet siuo metu turbut pats geriausias) tapas baras Londone. Yra ir trumpas pastovus meniu is zinomu tapas, bet dauguma uzsisakineja tai, kas surasyta ranka ant atskiro lapo. I Barrafina visi suka ragaut tu kasdien kitokiu patiekalu. Mes, iskyrus Padron pipirus, viska irgi emem nuo to truputi riebaluoto lapo. Akys visko nori daugiau, nei skrandis gali pakelt, tuo labiau, kad matai, kaip pries tave sukas shefas. Visa laime, kad lekstutes pries nosi atsiranda greit. Pipirai, zuvis, tortilia, sardines, jauni porai su pomidoru tyres padazu(Calçots - katalonietiska tradicija), jautiena - viena geriau uz kita. Abi gailejomes neparagave tik paciu raudoniausiu (naturali spalva, nevirtos) kreveciu, kurios Barafina'oj graksciai gulinejo ant ledo. Valgyt jas reik zalias su trupuciu citrinos sulciu, o tadien mums ranka nekilo £18 moket uz viena situ balerinu! Gal kitakart :)
