PATS LAIKAS PAMINET LIUCERNA

...nes jau penktadieni (08/04) ten busim. Cia buvo vienas is tu 'pokelionines depresijos' atveju, kai zinai, kad neatsigausi, kol kokio nors bilieto, kur nors neturesi. Tai jau beveik trys menesiai, kaip mes vel gerai jauciames :)

Tiesa, bandem daug 'zuikiu' vienu kartu primedziot... Deja deja... Kas turejo but - smarki medziokle, gausis tik lengvas pasisaudymas, bet pati, nematytu vietu lankymo, ideja nuo to ne kiek nenukentejo.

Laiko iki palaimingo momento pilnas kisenes turejom, tai net specialiai nesistengdami labai saunia knyga - Swiss Watching - nuziurejom. Tiek daug info ne kelioniu gido tipo knygoj dar niekad nebuvau sutikus. Ir siaip ji smaiksciai parasyta, tai be akivaizdzios naudos, dar ir smagus skaitalas gavosi (Jau patikrinau, ar tas pats autorius dar ko nors panasaus tik apie kitas salis nera isleides, bet, bent jau kol kas, tik viltis ir belieka).

Paskutines pora savaiciu - kasdienis Google Top 3: oras Liucernoj, ir vaizdas ant Pilatus bei Rigi. Taip i abu kalnus noretusi, deja, laiko uzteks tik vienam, tai visa 'garbe' ir teks tam, kuris sestadieni bus be debesu (Jetau!!! Kad nors vienas!!!).

O VISA KITA JAU PO...

TAI VA  JAU IR PO...

Pirmiausiai turbut reiketu pasisakyti apie oro uosta/skrydi, nes cia “pirmu kartu” buvo daugiausiai: pirma karta skridom is City Airport, pirma karta su Swiss Air, pirma karta - Mobile Check-in, ir pirma karta Mobile Boarding Pass turejom. Tokio greito, aiskaus ir, isvis, effortless patyrimo dar neturejom – pusvalandis nuo namu duru iki lektuvo, telefona nuskanuoja, aki i pasa uzmeta, ir welcome on board; what would you like to drink? :)

Oras visas tris dienas buvo idealus. Nesitikejom, ir negalejom nieko panasaus tiketis, nes ten vis dar ziemos sezonas (!!!). Kur beejom, pagrindine tema - koks neitiketinai siltas savaitgalis. Net ir  oru prognozuotojai +24 nesapnavo. Reikejo mums vietoj vilnoniu megztiniu ir pirstiniu krema nuo saules geriau veztis – ir vietos maziau uzima, ir naudos siokios tokios butu buve.

Patirties su viesu transportu Sveicarijoj jau kaip ir is anksciau turejom, bet kazkaip uzsimirsta, kad viskas taip gerai gali veikti. Kainos aukstos, bet kam tie pinigai naudojami - akivaizdu. O jei dar pagalvosi, kad uz toki vaizda, kuri cia matai pro langa, kino teatre moket pinigus reikia, tai sirdziai dar labiau palengves.

Dienos tikslas – Liucerna. Tikejomes, kad ji bus maza. Visa centra gali isvaiksciot per pora valandu, o jei karts nuo karto noresis prisest, sio bei to uzkast ar atsigert, tai uzsiemimo bus kokiam pusdieniui. Kita pusdieni laisvai gali sedet ant Reuss upes ar Keturiu Kantonu ezero kranto, ziuret i skaidru vandeni, snieguotas virsunes ir laizyt ledus ar sildytis kokiu gerimu. Ypatinga vieta mieste uzima dviratininkai ir dviraciai. Ju visur - devynios galybes (reiks kada su Amsterdamu palyginti:) ). Net dviraciu linija gatvese yra ne prie saligatvio, o paciam centre – lyg priminimas - kad geresnes susisiekimo priemones cia ne buti negali (Patyrusi dviratininko akis iskart ivertino dviraciu pasirinkima, remus, vairus, sedynes, uzraktus - if any were to be seen - ir gatves, kuriomis kasdien butu patogiausiai lekti).

Liucerna - labai gyvas miestas tiek diena, tiek nakti (ar bent jau nemiega ilgiau nei mes). Nelabai nuostabu, zinant, kad praktiskai visos nuorodos internete ir kelionu giduose ji ivardija, kaip ‘must see’, o kur jau, neduok diev, atvykelio pritruksta, tai vietiniai ir studentai ‘happy to sit’ (or vice versa). Taip ir gyvuoja barai, klubai, restoranai, kavines, bistro, alaus daryklos ir desreliu pardavyklos.

Aha. Mes irgi uzsidejom pliusa ties desrelem (ir ne viena), nors cia tas desru valgymas, labiau vokiskos tradicjos itakotas, bet kad Reclette ar Fondue valgyt, tai jau oras neleido (cia ir visas silto oro minusas). Dar toks nekasdienis maistas skrandziui - Angelo pareklamuotas, budingas Ciuricho kantonui - Kalbsgeschnetzeltes und Champignons an einer kostlichen Rahmsauce, goldbraune Butterrosti als Beilage. Pasportuoja liezuvis, kol toki istaria, bet esme – tai cia versienos gabaliukai, grybu padaze su tradiciniu rösti (stambiai tarkuotos keptos bulves).

Nezinia, kaip parncuziska ar italiska salies dalis, bet jau vokiska, tai tikrai, slovina alu. Tiems, kas jauciasi vyno ar vandens megejai, truputi liudniau (aisku, yra tikimybe, kad mums vis pasisekdavo i tokias vietas uzsuktu, kur mazas buteliukas vandens kainuoja tiek pat kiek vidutinis bokalas vietoje daryto alaus, o vyno taure - beveik dvigubai brangiau). Siokia tokia nuostaba kele ir tai, kad, jei restoranas yra puikioj, galybes turistu sutraukiancioj vietoj, jis vistiek patiekia skanu maista (poziuris, kad “suvalgys bet ka, jei bus i ka ziuret”, cia ko gero negalioja).

Ir visos keliones vinis, viltis ir pasiekimas – Pilatus (2132m).



Kad jau ziemos sezonas cia taip staiga buvo uzsibaiges, vietiniai dar nebuvo speje zieminiu statybu/pagerinimu/ pagrazinimu uzsibaigt, ne visi takai buvo prieinami, ir tas staciausias dantratinis (net ir nezinau ar cia taip lietuviskai vadinasi, zodziu, ‘clog’) traukinys vis dar ziemojo, bet ko norejom – gavom. I virsu smagiai pasivezinom su keltuvais, o jau zemyn nuo Frakmuntegg (1416m., nuo cia realiai buvom pasiruose eit ) striksejom  patys. I kuria puse beziuretum – sirdis atsigauna. Smegenys isijungia, nebent, krypciai pasitikrint.  Visiskai aisku - la Dolce Vita  ne tik Italijoj egzistuoja.

Taip bestriksedami, ir vieniteles dvi karves per savaitgali sutikom. Kad puolem filmuot fotografuot ir visaip kaip jas kalbint (Indres uzsakyti), o jos i mus tik atsainiu zvilgsniu. Islepe matyt… foto modeliais dirba nuo ankstyvos jaunystes, tai du papildomi fotografai uzimtos dienotvarkes niekaip nesujauke.

Sekmadieni, kaip ir planavom, grizom i Ciuricha. Miestas ruosesi Pavasario Sutiktuviu Sventei. Pati svente turejo vykt pirmadieni, bet generaline repecija mums tiko kuo puikiausiai. Laikini suoliukai buvo ‘isvynioti’ palei pagrindines parado gatves jau nuo ryto, o desru kioskeliu populiacija, rode, kad tokiu renginiu metu niekuo kitu niekas tikrai nesimaitina. Tingiai isgerem velyvo ryto kava vienoj is krantines kaviniu, uzkandom (ir vel!) nerealiai skaniu pyragu ir, pasak Angelo, lietuviai i kalna, o sveicarai i kalvele (o is tikruju, tai visi i traukini ir Uetliberg). Sita kalna buvom nusiziureje dar pirmo vizito i Ciuricha metu, bet tada jis mus uz juru mariu atrode, tai dabar buvo labia smagu i miesta is virsaus pasidairyt.

Paskui dar Angelo kavos virimo gebejimus ivertinom,‘mociutes’ saldainius suvalgem, Deimantes “darza” apziurejom ir jau i orouosta laikas buvo.