PAVARDE

Jau dveji metai druskininkietė Jurgita Čepurė ir jos vyras gyvena ir dirba Anglijoje

24-erių metų Jurgita Kmeliauskaitė-Čepurė – pirmoji druskininkietė, po vedybų Druskininkuose šių metų rugsėjį vyro pavardę pasikeitusi naujoviškai, t.y. ne į – ienė, o į – ė. Jurgita ir Edgaras Čepuros į mūsų miestą atvyko susituokti iš Londono, o netrukus po vedybų vėl ten išvyko.*- Pasikeisti po vedybų pavardę naujoviškai (tai jau pakankamai dažnas reiškinys Lietuvoje) buvo Jūsų abiejų sprendimas, ar tai nusprendėte tik Jūs, Jurgita? Kokie motyvai paskatino tokiam sprendimui? Kaip artimieji ir draugai į tai reagavo?*Jurgita Č.

Pasirinkti tokią pavardę pirmiausiai sugalvojau aš pati, bet vėliau labai entuziastingai tokios minties griebėmės abu. Pirmiausia norėjome pavardės, visiškai identiškos vyriškai, t.y. Čepura. Tikrai nemanėme, kad tai bus problema, nes, kaip jau daugelis pastebėjo, lietuviški laikraščiai ir žurnalai mirgėte mirga nuo daugiau ar mažiau įžymių Lietuvos moterų pavardžių vyriškomis galūnėmis (-a ir -is), kaip antai Aurelija Simutis, Eglė Visockaitė Kandelis, Izolda Rukavišnikova Gudelis ir dar daug daug kitų. Tačiau mums teko nusivilti, nes neva pagal Lietuvos Respublikos įstatymus tekėdama moteris gali pasiimti vyro pavardę tik su galūnėmis –ė arba –ienė. Toks akivaizdžiai nevienodas įstatymų taikymas – nelabai mums suprantamas. Net buvome pradėję svarstyti galimybę pasirinkti tradicinę lietuvišką ištekėjusios moters pavardę, nes daugelis vyriškų pavardžių su moteriška galūne –ė skamba ne itin maloniai. Galutinai apsispręsti, kokią pavarę pasirinksime, turėjome pusmetį. Dėl patogumo vis dėlto pasirinkome trumpesnį variantą. Jau porą metų gyvename Londone, kur mano mergautinė trylikos raidžių (Kmeliauskaitė) pavardė čia visiems yra neįveikiamas liežuvio laužymas. Dažnai nutikdavo, kad man dar tik įpusėjus diktuoti savo pavardę, banko ar kokios dujų įmonės darbuotojas mano, kad jau viskas. Labai nustebdavo sužinoję, kad mano pavardė tokia ilga ir prašydavo pasakyti, kaip aš ją tariu. Tačiau dabar tokių problemų jau nėra. Nei artimųjų, nei draugų kažkokios reakcijos į tokį mūsų sprendimą nepastebėjome. Visi jie žino, kad mums taip bus daug patogiau, o be to, mes gi ne pirmieji – Lietuvoje daug tokių pavyzdžių yra.

Norėtumėm daugiau sužinoti apie Jus. Kaip susipažinote ir nusprendėte susisieti šeimos saitais? Ką tarpusavio ryšyje labiausiai vertinate?

Jurgita Č.

Esu druskininkietė, prieš 6-erius metus baigusi “Ryto” vidurinę mokyklą (dabar gimnazija) ir įstojusi mokytis į Kauno technologijos universitetą viešojo administravimo specialybės. Čia su būsimuoju vyru ir susipažinome. Tame pačiame universitete jis studijavo chemiją. 25-erių metų Edgaras – jonavietis. Iš pradžių buvome tik draugai ir kaimynai (studentų bendrabutyje gyvenome gretimuose kambariuose). Ir tik studijų metams artėjant į pabaigą, viskas peraugo į artimesnę draugystę. Baigęs mokslus Edgaras, kaip ir daugelis lietuvių, savo laimę nusprendė išbandyti užsienyje, o aš likau pabaigti savo studijų ir apsispręsti, ką toliau norėčiau veikti. Mūsų laukė susirašinėjimo elektroniniu paštu, pokalbių telefonu ir internetu ilgi vieneri metai. Dar mokydamasi paskutiniame kurse, jau dirbau administratore, vėliau įstojau į sociologijos magistro studijų programą. Tam laikotarpiui karjeros ambicijos lyg ir buvo patenkintos. Tačiau taip jau įvyko, kad nusprendžiau viską mesti ir save išbandyti kitur. Taip lygiai prieš dvejus metus, rugsėjį, atsidūriau Londone. Visa kita susiklostė palaipsniui ir savaime. Po metų atostogaudami susižadėjome, o šiemet susituokėme. Taip visada atsitinka, kai surandi tinkamą žmogų.Mūsų šeimoj turbūt svarbiausia yra pagarba, pasitikėjimas bei draugystė. Tokios vertybes buvo svarbiausios tiek iki vestuvių, tokios liko ir dabar. Turbūt todėl mes puikiai sutariam ir suprantam vienas kitą.

Kalbėjosi Arūnas ZURLYS

2005m. spalio 21 -27 d. Nr. 42 (818)