There is a deeply soothing feeling to get on the vaguely familiar road, stop at the vaguely familiar station to get half decent coffee on the way to somewhere vaguely familiar or completely new. Passed but never explored Brecon Beacons for couple of days was just that.
I am not sure the weather was ever this bad for us in Wales. In fact anywhere. I can not remember it being so bad as to deter me from checking what's around. Deluge of epic proportions. Especially on Saturday. Since it was impossible to leave the shelter of the roof, we thought we'll drive along the route of tomorrow's ride, but even that became dull after prolonged gazing into the grey

Lauko gale paliekam corsą, dviratį ir paskutinę padalą Vodafone ryšio. Digital detox at shepherds hut and the first try of glamping for us. Majority of b&b in UK would need to step up just to catch a glimpse of convenience and luxury this hut had to offer let alone get nearer: heated floors, neverending hot water, decent appliances, good collection of new dvds, salt, peper and oil should you choose to cook. You just want to cozy up and never leave.

Sunday was nowhere near glorious and organizers of Dragon Ride have profoundly apologised for it. Other than that the machine of the ride worked like perfectly oiled loom: arrive 1h before, park the car in the field of cars' ocean (need to remember smth to be able to find it again), meet the friends in arms, get the bike out, final wee and
'GOOD LUCK GUYS! GOOD LUCK EVERYONE!!!'at full volume speakers were blasting for hours.
Good luck showed it's ass before it showed it's face: showers, hail, blustery wind, only modest apearsnce of sun and did I mention hills. 7h06min of hills. It must have been the spirit of devil, or dragon or may be just a nagging thought that it will be hours in the same awful weather before the sweep bus comes to pick up fallen, pushed those men & women forward. That, of course, comes from non-believer, from somebody who loves soft seat and handle bars higher than the backside. The dragon himself might just have a different version of the events.

O tuo tarpu gretimam miške, is ryto, kol lietus dar nebuvo rėčio pramušęs, apšilinėjau krioklių take ir vis galvojau ačiūdiev vakar per lietų nuo žygio susilaikėm, būtume paskendę palaukių molynuose, nekalbant jau apie kibiras-per-sekundę iš viršaus. Einu sau, žmonės šunis ir draugus vedžioja, yra kam labas rytas sakyt, bet visi erdviai. Populiarus takas Velse, matyt, ir reiškia, kad yra šansų žmogų sutikt (pirmadienį tam pačiam take nuo 8am nesutinkam nieko). Visi kriokliai - šlaito apačioj, o viršuj tik vandens mūša aidi. Daugiausiai garso ties Sgwd yr Eira. 170 laiptų žemyn ir vaizdas akių lygyje. Užsiwaterproofinu ir lendu už krioklio užuolaidos. Išlendu, ta puse, kur į vandenį - šlapia ir suprantu, kad reiks dar atgal eit. Dušas su drabužiais. Antrąkart su Edgaru jau nebelendu. I know better.

Photos

Galva šiandien ištinus. Ryte dar buvo jėgų užsilipt į Puig de Maria, bet iki vienuoliktos gazas išsigaravo ir net kelios kavos ir pietūs atsigaut nebepadėjo. Viskas per prailgusį vieno gėrimo prieš miegą savaitgalio pabaigai užbėgimą į U Gallet barą. Nuobodžiaujantis savininkas Niel ne tik pasidalino priešsezoninio darbo nuoboduliu, ateities planais ir miesto biurokratų įpročiais, bet dar ir davė džiazo taškydamasis igūdžiais pilstyti ir miksuoti, o galiausiai ir pats prie mūsų prisijungė. Prisitsvanksėjom už visus sėkmingus išūkius dviračiais, už Sauliaus gimtadienį sausyje, už manąjį po keturių dienų ir už lietuviškų žodžių sąrašą ateičiai. Nebuvo dar Neil sutikęs lietuvių.
Bernai pasiorganizavo padorius dviračius ir prisijungė prie minios tympinių sukt aplink salą kol dar ne per karšta. TIEK dviratininkų vienoj krūvoj būna tik per renginius, o Mallorca kaip dviračių maratonas atrodo kasdieną, tik visi važiuoja savąją distanciją ir finišuoja baruose su dar keliom kavos ir torto pertaukėlėm tarpuose. What's not to like.

Namas Pollenca, vienam iš tų gražiųjų miestelių Tramuntana priekalnėse, bet kad būtų arti dviračių nuomų uoste ir pasirinktų maršrutų iššūkiams - check. Viskas nauja ir visai kaip holivudiškam romcom'e šalia mažos parduotuvės šviežiai bagetei pusryčiams, kavai Calvari laiptų papėdėj, vakarienei pagrindinės miesto bažnyčios šešėlyje ir nesudėtingam žygiui į Puig de Maria. Tarpais sunku atskirt, kur sapnas, o kur realybė.

Du nauji šio karto atradimai: Santa Catalina rajonas aplink to paties pavadinimo maisto turgų Palmoj, ir nuostabus kelias gilyn į iškyšulį už Alcudia iki Ermita de la Victoria, kitoj Pollenca įlankos pusej nuo Formentoro. Tympiniai šituo įlankos kraštu važiavo, kol stuktelėjo į karinės teritorijos vartus, o mudvi tik pasisukiojom greičiausiai ne vieno tako papėdėje (kitaip iš kur tie visi batuoti žmonės grįžinėjo). Reiks grįšt.

foto

Kol Edgaras pažiūri dviračius, stoty perku bilietus prie jūros. Kažkuriuo momentu įkiša jis galvą ir sako, kad nepasiėmė savo piniginės. Toliau mano dviračio jau niekas nebežiūri.

Pasiimu bilietus ir einu laukt ant platformos. Iki traukinio 10min.

Visai prieš traukinį, susirūpinusiom akim ant platformos prisistato mano better half: piniginės nėra, kur paskutinį kartą matėmės neaišku ir overall - life is shit. Man - dūmai iš ausų, bet namo važiuojam visko išverst jau dviese. Žabos stragsi, dumai iš ausų virsta kamuoliais, o piniginė visą laiką saugiai sėdi galinėj šortų kišenėj ir klauso.

Kitas traukinys už valandos.

                FROM            TO          MILES
Stage 1         Blackheath      Lenham      47
Stage 2         Lenham          Dover       41
Transition Leg  Dover           Ferry       3
Transition Leg  Calais Port     Calais      3
Stage 3         Calais          Therouanne  33
Stage 4         Therouanne      Doullens    40
Stage 5         Doullens        Froissy     46
Stage 6         Froissy         Meru        29
Stage 7         Meru            Paris       38
TOTAL                                       280

More or less this has ticked all the boxes: short - very, challenging - oh yeah, interesting - indeed. I had to make sure I was ready to take it on. I commute to work and spend around 2 hours on my bike each day but 24 hours near non-stop cycling while keeping a decent pace is different story. It's not a beach walk: you only get about 15 minutes of rest in between each stage and around 1 hour on a ferry from Dover to Calais.

Once I've settled on a date - Saturday, 6 September 2014 - there was only one way to go.

It was always going to be a gym and ever increasing time on the bicycle. Though, how much prep is enough prep? Do you ever know you will be OK in saddle for 24hours straight?

In late February I was still thinking I had plenty of time to get ready, but by July I was in the gym 3 times a week and spending precious weekends in Richmond Park clocking those miles. I love cycling but long hours on the bike on hot summer days equals to full time job :)

I'm not a fan of going to the gym, but it had to be done since when it comes to long distance cycling around 90% of participants drop out not because of their physical inabilities, but rather due to backaches and pains caused by weak core muscles. Abdominal muscles don't work while you cycle but they are the core of you and one should be able to go on with bearable - if any - pain for 24 hours, in this particular case. There are many other obstacles one might need to overcome while riding, therefore I was determined to lessen the number of ones I could predict, especially since it is not too hard to strengthen core muscles. I didn't go through a proper training plan, all I did were 2 routines: rowing and sit ups... simple, right :)

I was self-funding the ride. Initially I opted out of signing up with any charity due to the lack of time since it doesn't just run...

but eventually managed to raise some funds for the Cancer Research via JustGiving.

Some forms, surveys, signed agreements and plenty of daydreaming later September was here.

On arrival that same morning I got the number, a cup of tea and a tag which was to stay on my bike until the event was over:

Approximately 60 participants left North Greenwich. All riders were at different levels and for some it proved to be more challenging then for others, but I did not doubt myself. I was training very hard to make sure I can keep up. There was this guy with steel bike and 6 cans of coca-cola, eccentric and weird, but this was apparently how he rolled and coke was his fuel... good luck matey :)

In the next half of an hour we went through some formalities and rules, a bit like safety demonstration before the flight...
11:45 LINE UP FOR THE MAIN START

THE MOMENT OF TRUTH - 12 o'clock midday London O2, BRING IT ON!!!

• STAGE 1 | London O2 - Lenham (12:00 - 02:45) - 47 miles

It was pretty easy. To get out of London took a while and other than odd near-jump of red lights in order to stay with the front peloton the stage was rather uneventful.
The terrain remained pretty flat all the way to the first pit stop at Swadelands school in Lenham. 10 minutes later everyone was back on their bikes.

• STAGE 2 | Lenham - Dover (03:00 - 5:30) - 41 miles

The stage was similar to the first one and the area was somewhat familiar to me. In the past I have done some rides from London to Herne Bay and Moorgate and therefore wasn't short of confidence, i.e. I knew where I was. Happy days! We arrived to Dover around 4:30pm and the fun part began. To get to the port one has to go over the hill and it's been the toughest hill throughout the entire route. On the plus side - it was in the first part of the ride and everyone still had buckets of energy at that point. Dinner was served at the Dover port, we also had plenty of additional carbs on 6 o'clock ferry to Calais and when we had finally disembarked in France it was pitch black (7:30 and 8:30PM French Time). Now much worse situation with refugees was deteriorating rapidly even then, therefore we did not hang around on the other side of channel for longer than it was necessary to cycle few miles to just outside Calais, to return our day bags to the organizers, group and get going again.

• STAGE 3 | Calais - Therouanne (09:00 - 11:45) - 33 miles

Cycling in the dark became more difficult as mist settled over French countryside. The peloton was keeping fast pace therefore everyone in the group had to concentrate and make no mistakes. We all but the pacemaker were rotating and it was only the flashing red lights of those ahead of you that were visible in the fog to each and all of us. We were never to overtake pacemakers, as to put it simply - pacemakers knew the route. Despite the route being signposted and those maps we were given to download to our devises, I have discovered the night air did not go down well with my cycling GPS and it lost it's cool when I needed it most. I was determined not to fall behind the peloton.

The next stop was at Union Sportive De Therouanne.

• STAGE 4 | Therouanne - Doullens (12:00 - 2:40) - 40 miles

The fog now covered everything to the horizon. One could barely see more than 10 meters away and the challenge became really challenging.
My GPS was plainly refusing to work and I was facing another problem. The front dérailleur was stuck on a smaller cog what meant I could not go as fast as I could on flat segments. Hardly reassuring given it's the night in the middle of nowhere.

The further stop was at the small restaurant by the church in the centre of Doullens. There was a good selection of food with hot drinks and it could have easily been the best meal of the ride, but unfortunately it had to be consumed really fast. Cyclist from other pelotons have started arriving for their brake and the first one had to get back on the road. I was already feeling very tired, I certainly wanted few more minutes to rest, let alone I had to miss a trip to the bathroom as there were too many peeps and not enough time.

• STAGE 5 | Doullens - Froissy (03:00 - 5:45) - 46 miles

For me it was the longest and the hardest stage: I only can remember thick fog and flashing red lights of those around me. The best thing about cycling in the group came out here too. At the moment when you are so tired you almost start giving up, someone gives you a hand or in this particular case has pushed me up the hill so I did not get detached from the peloton. I was so grateful for this push.

Otherwise along the route Saturday night clubbers waved at us more jolly.

• Stage 6 | Froissy - Meru (6:00 - 8:45) - 29 miles

It was then I've noticed breaking dawn. Out of the blue my GPS has started functioning, I was tracking our route again and immediately it felt somewhat better. At the last pit stop by Lycée Condorcet in Meru we all were feeling tired but happier. Hard work was paying off.

• STAGE 7 | Meru - Paris (09:00 - 11:54) - 38 miles

Along with 5 other riders I have managed to hang on to the two front pace makers for the duration of the whole 280 mile route. At this point with only 33 miles to go we had about 4 hours to kill. We hit lots of slow traffic in and around Paris and arrived to the Eiffel Tower ahead of clock hitting the 23rd hour mark. Personal best!

22hr 45min - total time, fulfilled all my expectations and it was time to celebrate.

Sleep deprived for 30 hours, continuously peddling through the night and yet very happy.

Bicycles - tagged and if necessary wrapped - went into the van and were to arrive in London next day.

More cyclists continued arriving to the finish and were sharing their experiences of the past hours. 6-cans-of-coke-&-a-steel-bicycle guy has arrived in just over 24 hours only having succumbed to what I feared the most myself - getting lost en-route.
After a short break one of our pace makers announced he was to cycle back to London. Ha ha ha! Note to myself: plenty of room for improvement.

But before that there was time to refuel and celebrate. I must have burnt more than 10000 calories and early dinner with a glass of champagne in a quiet Parisian park was more then welcome.

I was delighted to have taken part in this adventure.

It is now becoming a tradition. Last year was my first time at BFF and biggest excitement was meeting Lucas Brunelle in person. This year BFF also came out really well, BFF Director Brendt Barbur did a short talk about how Bicycle Film festival evolved, and then there was a series of short but nice films.

BFF URBAN BIKE SHORTS - 2013:

SLAUGHTERAMA 6 – Dir. Dan Nelson
TO SEE WHAT YOU CAN DO – Dir. Jack Davidson
THE POSTMAN – Dir. David Gill
BALL WEDNESDAY – Dir. Francesca Nobili
JUBAL AND GUILLEM – Dir. Daniel Jariod
BIKE POLO MILANO: A SHORT MOVIE FOR A STRONG PASSION – Dir. Marco Cremascoli
URBAN BIRDS – Dir. Gemma Burditt and Marigold Hughes
THE BICYCLE – Dir. Adam Neustadter and Chris McCoy
THE CYCLIST – Dir. Morgan Krantz
REDHOOK CRIT – Dir. Crihs Thormann
ROAD SAGE – Dir. Benny Zenga feat. Lucas Brunelle

I was totally blown away by "BIKE POLO MILANO". Such an amazing film it was, and what I really enjoyed was not just the content, but also how the film was presented, and the effects, the music, all to perfection! I should try BIKE POLO one day :)

And of course, what's the BFF without Lucas Brunelle!? Ohh yeah, "ROAD SAGE" was the biggest doze of adrenaline, no surprise really, but still... I just cannot imagine how he does that... I mean, "staying alive" :)
Lucas, is not the guy who stops at red traffic lights or appreciates road rules, but his films are inspiring, he captures his worldwide bicycle adventures on his helmet camera and he does it well. I especially enjoyed the phrase: "Most of people are living far below their potential", that is a brilliant saying, I so agree with that and I think there are endless opportunities of what humans can achieve, and the only limit is our brain.

Day 1

Day 2

Day 3

Dauuug valgiau :)

The End.

Jau nuo penktos ryto lekem. Norejom kuo greiciau, o gavos, kaip planavom. I Skotija ivaziavom 11val ir buvom jau beuzsisvaigsta apie popiete Highland pleze, bet trys juostos angliskam greitkely suejo i viena, ir ate saule ant smelio. Bet kelias uztat smagus, o to kelio gale Bilbster House.

Tevu vaikam perduodamas senas didziulis namas (kuriam ko gero dar ir McLeod'o dusia vis dar gyvena), su ivaziavimu per zemai nusvirusius medzius, i uzslepta apvaziuojama kiemu. Pablukusius kilimus ir pusmetrio storio sienu laikoma vesa atpirko gausus pusryciu stalo serviravimas ir (!!!!) sildomas ciuzinys. Va taip va jie toj Skotijoj lietu ir vejus istveria. Kiekviena pilis (o ju visuose kaimuose jei ne visa, tai bent griuvesiai) turbut privalomai turi sildomus ciuzinius, kad seimininkus ir svecius jaukiai uzmigdytu.

Plezai Skotijoj - nerealus ir dar visiskai tusti: balto smelio kopos, zydras vanduo (bet cia gal tik liepa), atsitiktine pilis pusiaukelej i horizonta. Kazi ar cia kas gentim nuo pilvo ant nugaros vartos.

Wick - nuobodus miestelis: tylu, ramu ir pilka. John o'Groats gyvenviete dar liudnesne. Jei ne zvejai, savo valtyse rusiuojantys ivairaus plauko dienos znypliniu laimiki, galetum su vejais is nuobodumo kaukt. Dabar gi gauni pasposksot kaip omarai ir krabai bando paskutinikart pabegt nuo puodo. Puodai matyt ne siaurietiski, nes vietines uzeigos valgiarasciuose ju neturi. Wick galim pagirt tik del Mackays viesbucio restorano ir vietinio Old Pulteney viskio likerio.

Mon, 15 Jul; Day 3 arba 1st day of cycling

Man - lengvas sokas. Mate mes burius dviratininku, bevaziuojanciu i visokius nenormalius kalnus, bet cia jau ne kazkoks nepazystamas, kurio pravaziuodamas pagaili. Net masinos vietom gaila buvo, o nei sava, nei ka. Dar kelis siaurinius plezus apvaiksciojau ir zemyn i salos viduri.

Tue, 16 Jul; Day 4 arba 2nd day of cycling

Net ir neprisimenu kada paskutinikart (neskaitant vakar) vaziavau tokias siaurais keliais ir tiek sukinejaus. Visa diena aplink Loch Ness ratais Neses ieskojau. Nuo koju nusivariau ir nieko. Anei Neses purpt. Net pietaudami ties Foyers stebejom ezera, kad neduokdiev... Deja.

Spean Bridge kaimas, siaip jau yra sankryza patogi tiems, kas link/is siaures keliauja, tiems, kas i Glen Nevis ruosias kopt, kas i salas plaukia, kas Loch Ness lanko, kam nesinori Fort William surmulio ir dar daug kam. Mums cia pasitaike kol kas geriausias B&B - Spean Lodge. Jei kada vel pro sali vaziuotume, tikrai tik cia. Sutapo biolaukai visom prasmem. Noro, kad sveciui patiktu, cia su kaupu. Taip naturaliai, neperspaustai. Net jei ir seimininku silumos nejaustum, pats namas sutvarkytas iki smulkmenu. Kokybiskai ir solidziai, visi daiktai ir baldai gyvena kartu, jokios pigios prabangos ir bereikalingu niekniekiu.

Spean Bridge paliko gera ispudi ir del rekomenduoto Russell's restorano. Tokiam kaime antradienio vakara staliuka mums vos gavo (!!!), o ir kompanija keliaujanciu amerikieciu is Pietu Karolinos cia sutikom. Aisku, conversation starter ir vyraujanti tema buvo, Edgaro vaziavimas dviraciu, bet veliau aptarem vestuviu metinas, busimas biblioteku lankymo atsotogas, nauja velodroma amerikieciu mieste ir taip isilinksminom, kad restoranas uzsidare.

Wed, 17 Jul; Day 5 arba 3rd day of cycling

Pusryciams pries iprastos koses, sukirtau kepta rukyta kipper'i (zuvis cia tokia, bet kaip lietuviskai), bet buciau ir keptai karvei pasirasius, kad kuo ilgiau Spean Lodge uztrukt. Glen'as startuojanti Edgara nusifotografavo, po vaisiu pyraga kelionei iteike ir visi issiskirstem.
Man kopinejimo aplink Glen Navis diena. Deja, tik trumpam hike'ui turejau laiko, o ir jis uztruko ilgiau nei tikejaus. Grynas oras uzliuliavo, laiko nepasiskaiciavau, telefono rysio kalnuose nebuvo, ir nespejo komanda, savo pedaluojancios zvaigzdes vytis.

Mes apsitojam Lochgilphead. Miestelis pats savaime, nei kazkuo ypatingas, nei baisiai idomus; labiausiai jis - patogus, nes arti keliu i kitus miestelius, is kur keltai kelia i daugybe skotisku salu, nors siaip jau ir tas Argyle grafystes kampas kur Lochgilphed, laisvai turbut iki salos pritempiamas: didziuliausiu ezeru, upiu, kanalu ir juros liezuviu raizgalyne. Sleniai, kalnai ir nesibaigiantys keliu vingiai, uzsagstyti pilimis ir viskio daryklom, atsitiktiniais golfo laukais, mazu laiveliu virtinem ir uzkloti lengva pilkuma.
The Corran mane sutiko Jill - kalbi ir draugiska samdyta seimininke, isimylejus nama ir atrodo visus darbus, dirbanti beveik pasisvilpaudama. Niekaip jai nesusiejo, kaip zmones pasirizta, tokiems pasivazinejimam per sali (bet cia ir man ne visada susieina).

Thu, 18 Jul; Day 6 arba 4th day of cycling

Siandien Edgaro marsrutas per Arran sala ejo. Neplanavau jungtis, bet uzsimaniau pasiplaukiot ir as, kas zino, kada vel salia kokios siaurietiskos salos busiu. Per galva vertemes (nors gal ir ne visi), kad tik i pirma kelta spetume. Kelias vel ejo palei vandeni, o ryto migla dar tik kilo nuo Loch Fyne ir siaurinius Arran salos kalnus, kuriuos vakar is savo kambario matem, buvo sunku iziuret.

Claonaig i Lachranza keltas - visai mazas, vargu, ar daugiau nei 10 masinu butu talpines, bet ir tiek norinciu nebuvo. Plaukimas trumpas, vos 20min, bet pakeliui spejau delfinus pamatyt. Is tos nuostabos tik spoksojau.

Po lengvu virazu Edgaras i savo marsruta isoko, o as - i skotisko viskio darykla The Arran Whiskey Distillery. Vos i antra kelta atgal didziojon salon spejau. Galejau ir nespet, nes visi popiet pasitaike miestai - Adrrossan, Troon, Ayr - nesudomino niekuo. Net jura mazai jiems padeda. Atsigavau jau tik kai i kelia link B&B isukau. Iki siol apsistoje buvom miesteliuose ir kaimuose, o siandien miegam vienkiemy. Kazkadais buves mokyklos pastatas vienui vienas ant kalvos slaito prilipdytas, o apacioj kiek matos slenis ir Ayrshire plynaukstes. Vienoj namo pusej seimininkai Mike ir Liz, kitoj - mes. Nera siandien sveciu daugiau, mes okupuojam visa gala. Isikurem kaip namie, tik be naminiu prievoliu.

Fri, 19 Jul; Day 7 arba 5th day of cycling

Kol ryte isikalbejom su Mike, tai jau nelabai ir laiko liko, ka nors veikt. Lunch'ui susitikom visai pries pat Skotijos-Anglijos siena - Bankend, o po pietu as tiesiai i Keswick. Lake District virsuje mes dar buvom nebuve. Keswick, atrodo, yra didziausias miestas aplink, bet toks visai smagus: ir padoriu vietu pavalgyt yra, ir ezero krantas netoli, ir jei ko prireikia pirkt paskutine minute  didesne tikimybe, kad cia rasi. As Keswick ejau i piestuku muzieju. Puse tukstantmecio atgal po audraus isvartytu medziu saknimis piemenys visai salia pirmakart atrado grafita, ir nuo tada regionas ilgus metus buvo paciam grafito gavybos ir perdirbimo centre. Muziejus - nedidelis, bet piestuku prisirykiave lentynu lentynos. Viskas sudeliota pagal metus, kietuma, spalvas, truputis gamybos paslapciu, istorijos ir dabarties. Perkant bilieta, moteriske lyg ir tikejos, kad busiu atsivedus koki bambli, suprask, piestukai - vaiku reikalas. Truputi ironiska, bet as muziejuj sutikau tik suaugusius. Mes visi ten arba vaikystes, arba vesos (kieme visa diena +30) buvom pasiilge.
Apsistojom vos uz siaures-vakarinio Lake District krasto: truputi atokiau nuo pagrindiniu susiburimu, bet kad lengvai, ka reik, pasiektume. Newbiggin mazas kaimas, bet nuoroda is autostrados turi, kas ko gero reikstu, kad ne toks tas kaimas ir mazas vietiniais mastais. Tymparon Hall - dar vienas senas namas pritaikytas keliaujantiems. Reiktu jiems cia truputi atsinaujint, spalvu ir rastu kieki apmazint, kelias uzsisedejusias kandis iskraustyt, ir vidus atitiks isore ir taip ispuoseleta soda. Bet net jei tai niekad ir nenutiks, namas vistiek idomesnis, nei aibe ekonomines prabangos ir euroremonto suzalotu B&B.

Sat, 20 Jul; Day 8 arba 6th day of cycling

Vakar kirtom siena ir scrambled eggs siryt jau valgem Anglijoj, kurie beja Tymparon Hall buvo iki siol patys skaniausias, o ir full English breakfast lekste atrode gausesne (ne tai kad anksciau neuzteko).
Gimtadieninis vaziavimas Edgarui, o as jo dienos proga Windermere ezeru plaukioju. Svente kaip ne kaip!
Margaret patartas kelias isilgai Ullswater ezero buvo nerealus, o trumpa atkarpa nuo Kirkstone pass iki Ambleside - turbut pati staciausia mano kada vaziuota; net susiradau, kur tos 2 mechanines pavaros yra, nes visi kelio zenklai tik apie tai ir rekavo: stay in low gear, danger of skidding (nei as su fixiu, nei ka), max speed 10mph. Tai va taip va letai ir saugiai as iki Ambleside, o paskui jau ir iki jo prieplauku Waterhead. Ambleside - vienas is tu beveik parodiniu miesteliu su atvirukiniais namais sausainiu sienom, cukrinem gelem vazoneliuose ir sokolado ezeru beveik iki pat duru. Vel sviete saule, tai viskas dar graziau atrode. Windermere ezera mes jau zinom, tik nuo Bowness i apapcia - pietini krasta truputi pazistam. Zmoniu cia nepalyginamai daugiau, nei visur kitur auksciau kartu sudejus. Visuotinis judejimas ant vandens ir sausima vyksta - judi, vadinas dalyvauji.

As jau vel ryskiai velavau pietaut, o dar makaronu salotu reikejo, kad tie pietus apskritai ivyktu. Sventinis piknikas buvo Glasson dokuose ties Lune upes ziotim zemiau Lancaster. Stebejom besiparkuojancia barzas ir deginomes.
Vakarojom ir nakvojom tikram uky visai salia Burscough (Lancashire). Sunkokai randamas, bet gerai irengtas 3 kambariu B&B virs farm shop ir tea rooms, mums buvo pats tas. Cia pat eina Liverpool kanalas, tiltukai sukiojas, kad duotu kelia praplaukianciom barzoms, ir visi happily ever socialize in the local pub. Musu modernus ukininkai ne tik kad PayPal naudoja, bet pasirodo ir Vietnama dviraciu apvaziave.

Sun, 21 Jul; Day 9 arba 7th day of cycling

Papusryciavom su visa ukininku seima ir ate. Siandien jau vesiau - iki +22 ir debesuota. Pats tas vaziavimui ant siauros sedynes. Tuo labiau, kad vietoves tarp Liverpool ir Manchester nuobodzios ir industrines. Tik spausk gaza, o spausk. Ir man - ne saules voniu diena, as keisciausio pavadinimo pilies - Cholmondeley - sodus ziurineju.

Paklausiau vietiniu, kaip teisingai tart, tai ir jie truputi suabejojo, o siaip sake, vargu ar rasciau daug zmoniu, apskritai sita vieta zinanciu. Issikalbejau su pora arbatautoju, o jie pasirodo dazni lankytojai Shropshire hills (net foto is paskutiniu pasivaiksciojimu fotoaparate vis dar turejo) ir tik patvritino musu puiku pasirinkima sustojimui. Church Streton, atrode kaip aplinkiniu vietu hiker'iu rojus. Tiek zmoniu su siaurietiskom lazdom ir kuprinem vienoj kruvoj nebuvau macius. Bishops Castle - daug tylesnis, spalvotu nameliu miestelis, kur net saligatviai atrodo zydi. Tiesa, yra ir uzmisrtu pastatu bei gatviu; kadanors gal ir juos kas nors atras.
Zenklu, i Norbury, kur mes apsitojom nera. Pasidaviau, dar nepradejus ieskot, ir tikrai nezinau, kaip cia atvaziavau. Google maps atvede. Norbury yra tik baznycia ir telefono budele. Ir dar aisku yra The Couch House B&B su naminiu restoranu, bet pro sali eidamas, neuzsuksi. Nezinai, tikrai nepagalvosi. Sitas B&B eina i 'jei kada pro sali suksim, tikrai tik cia' sarasa. Tuo labiau, kad ir vakarienes niekur nereik eit: Charles gamina, o Carol nesa i stala. Ir labai skanu. Didziausias atradimas - warm Mediteranian salsa (pomidorai, anciuviai ir juodos alyvuoges su lasu aliejaus, 10 minuciu pasildyta orkaitej). Mes sekmadieni buvom vieninteliai nakvotojai. Visa jauku namo gala su maza terasa turejom sau. Uz lango nakti mekeno avys, o baseinely ciurleno fontanas. Mums visiskai svetimas 'triuksmas'.

Mon, 22 Jul; Day 10 arba 8th day of cycling

Visa ryta praleidau tarp Norbury kalvos aviu.

Planavau zygiuodama ir pasizvalgyt po apylinkes, bet buvo labai ukanota, tai tik linksminau avis ir tiek. Tiesa, nespejau iseit, o jau vietinis sustojo paklaust, ar as tikrai nepasiklydus. Pasivaiksciojau trumpai ir i Velsa. Vienintele nakvyne Tintern, tik jis tiek velsietiskas, kiek tokiais yra pasienio miesteliai. Be aplinkiniu kalvu ir ciceronu vienuolyno griuvesiu, Tintern turi ir Wye upe. Net musu kambario vonia buvo su vaizdu i Wye: stovi po dusu ir ziuri, kaip upe i viena ar kita puse teka. Ir visos tos angliskos upes i visas puses teka: cia, atrodo, perbrist gali, cia ir Nese praplauktu, peleku vandens virsaus neuzkabinus.
Anika ir Ian'as - buve geliu vaikai. Apkeliave puse pasaulio ir dabar nusede Tintern. Kepa savo duona, pusryciams duoda vafliniu blynu su kanadietisku klevu sirupu ir kalba, kalba...

Tue, 23 Jul; Day 11 arba 9th day of cycling

Is The Old Rectory isvaziavom velai. Vos 10 siandien Edgaras ispedalavo, nors diena laukia ilga, ir pasak Ian'o, rimtas niekaip neisvengiamas kalnas, gi Tintern'as Wye upes sleny istises.
Per pusrycius visokiu tam paciam miestely verdamu gerybiu gavom paragaut, tai as pries palikdama Velsa dar butinai sau sio bei to norejau nusipirkau. Deja, agrastu sirupo Wye Valley Shop siuo metu neturejo, bet rabarbaru uogiene ir dovaninis ale trio will be as good.
Vakar man labai patiko Tintern Abbey griuvesiai.

Nezinau ar tas pavesis, kuri aukstos sienos duoda +30 laipsniu karstyje, ar tokiai vietai priklausoma gera aura, bet siandien dar valanda ramiai cia pasedejau ir savo knygos paklausiau. Mazai tam turiu laiko. Tikejaus per sias atostogas daug paklausyt ir paskaityt, deja, pasirodo, negaliu klausytis audio knygu vairuodama. Per daug blasko, o dar turiu sekt kelio zenklus ir zemelapi, zodziu, abi veiklos vienu kartu man niekaip nesigauna, nebent kokiam kamstyje sedziu, kuriu beveik nepasitaike, tai ir audio knygos su atostogom nebaigsiu, nekalbant jau apie skaitymui prigriebta - tos net nepradejau.
Exmoor nacionalinis parkas palyginimui nedidelis, bet kitos nei pries tai matyti: labiau laukinis, ypac aplink A396-B3224-B3223 keliu trikampi. Laisvi laukiniai arkliai/poniai visokiausiu zoliu ir krumu nuspalvintose kalvose atrode nerealiai. I Exmoor parka atvaziavau A39 nuo Bridgewater puses ir ties Dunster sukau zemyn. Jau pats kelias siaip vertas pasivazinejimo ir pasidairymo su pietu petrauka ar net visu apsistojimu Dunster. Pilis vienoj miestelio pusej, bokstas kitoj, o per vidury High St su kruva arbatiniu ir smagiu krautuviu.

Ryskiai per mazai laiko cia turejau.
Mes nakvojom Exmoor apacioj - Dulverton. Mazas miestukas su neitiketinai jaukiu gastro pub'u prie tilto. Antradienio vakara ten buvo tiek zmoniu, kad nustebino ne tik mus, bet ir pacius savininkus. Edgaras siandien truputi velavo, tai net nesiprause nubalsavom uz maista ir tiesiu taikymu i valgyt.

Wed, Jul 24; Day 12 arba 10th day of cycling

Po neplanuotai uzsitesusio vakarykscio vaziavimo, siandien Edgaras issiruose 9, ir (o dievuleliau) i pacia staciausia kaimo kalva turejo kabarotis. As poniu ir Tarr Steps i Exmoor apsisukau. Abu gavau paziuret pati viena, net hiker'iai, dar nebuvo iki parkavimosi eiksteliu dasigave. Tik tas ispudis truputi prigesintas. Kaimene poniu nuo saules slepesi po didziuliausiu medziu ir i mane beveik nekreipe demesio. Nesivargino jie po Exmoor slenius lekiot ir laisves plevesuojanciuose karciuose demonstruot. Tarr Steps (o is tikruju ploksciu akmenu sudetinis tiltas per Barle upe) -  labai maza atrakcija. Visa laime, kad buvau ten pirma ir viena, tai nors be zmoniu is visu pusiu viska apziurejau. Net salia esantis pub'as/B&B dar miegojo. Jei neturi dekio ir pikniko per 20min lengvai gali apsisukt.

Edgaras siandien i mano kelia isokes buvo - Atlantic Highway sugalvojo pasivazinet. Keliskart pakeliui ji sutikau, bet siaip popiete praleidau Clovelly.
Truputi keistas miestukas, i ji patekt gali tik per didziuliausia atostoginio slamsto parduotuve, o toliau staciu akmeniniu taku leidies zemyn iki pat vandenyno ir ziurineji baltus gelem apsodintus namukus, gali isgert arbatos, uzkast ir dar daugiau nereikalingu nesamoniu uzsipirkt. Truputi i dailu atrakcijonu pakarta panasu.

Galutinis taskas siandien pries tai kai sutemo -  The Old Mill House Little Petherick'e. Hanna ir Paul kele nykscius i virsu Edgaro pasiryzimui Cornwall (nekalbant jau paie visa kita) pervaziuot fixie, neva retai tokie apylinkese pasitaiko. Pats B&B labai grazus (mars i tu geruju sarasa): kuo puikiausiai sutvarkytas senas malunas, sodas ir jaukus kambariai. Pusantro metro storio sienos ne tik siluma laike, bet ir jokio telefono signalo nepraleido. Pusryciams cia pirma (ir vieninteli) karta mus dave svieziu apelsinu sulciu ir kruasanu. Matyt, europine itaka. Vakare upelyje per potvyni prisirinko tiek zuvu (blue mulet), kad jei kas butu galejes pasildyt vandeni, zuviene butu garantuota iskart. Ryte, tiesa, visos zuvys kartu su vandeniu jau buvo dinge.
Mums vakarienei rekomendavo The Picckwick Inn - pub'as visai uz kampo, t.y. gilyn i laukus ir pilnas, pilnas. Matem, kad maisesi ir vietiniai, ir atostogaujantys. Mistika, kaip pravaziuojantis tokias vietas suranda. Word of mouth? Dar viena vieta irengta nauja-sena principu. Sena dalis jaukesne: tamsiom sienos ir vitraziniai langai gerai kontrastuoja su raudonom pusapvalem booth style sofom aplink stalus. Darbuotojai malonus ir speja visus suziuret.
Per sias pora savaiciu isbandem daug valgymo vietu. Atostogavom provincijoj, tai ir maisto prasme samoningai vengem didmiesciu. Is principo, buvom pasiryze valgyt bet ka, ir kaip bebutu keista, beveik neteko nusivilt. Atradom tiek daug vietu, kurios yra skoningai ir siuolaikiskai irengtos, draugiskai aptarnauja ir laukia visu. Nesimaitina provincija vien riebaluota zuvim ir bulvem, viska uzgerdami prasivadejusiu alum. Dauguma vietu mums rekomendavo ir tai visiskai nebuvo 'bet kas'. Gero B&B vienas is privalumu ir yra jo savininku nuojauta, kas sveciams potencialiai patiktu. Kaip taisykle, jei nakvynes vieta pasirodo prie sirdies, tai ir rekomendacija vakarienei nenuvilia. Tiek brangaus atostogu laiko ir neigiamu emociju susitaupo.

Thu, Jul 25; Day 13 arba 11th day of cycling

Siandien super diena: Edgaras finisuoja, mes Cornwall ir oras giedras.

Visi Atlanto pakrantes plezai perpildyti. Kad kazkur netoli yra plezas, pradedi suprast jau kokie 3km iki jo: eismas leteja, vietiniai nustoja skraidyt, o kai is uz posukio islenda burlenciu nosys ir visa-ko-pripuciamo krastai, zinai, kad jau visai cia pat.
Bent paskutine diena (kada jei ne dabar) as vaizduoju support team: pietu vieta susiradau likus daugiau nei pora valandu iki pietu ir dar spejau truputi pasivaiksciot uolu krastu zemiau Portreath. Vejuota, bet labai grazu, o ir Edgaras ant zvyro kelieni trupiti pasigrazines atvaziavos, tai va tokie abu grazus, dar vienoj grazioj vietoj paskutini keliones piknika apturejom.

Po pietu, jau mes abu tiesiai i Land's End. Zemes Krastas laaabai komercinis ir vaikais aplipes: greitos valgyklos, neaiskios atrakcijos ir kruvos nereikalingu nieku pardavimui. Nelabai kas per tuos beveik 10metu pasikeite, gal tik visko padaugeje. Mes cia tik del tos finiso linijos. Vienuolika dienu atgal, prie starto, viskas atrode toli ir ilgai, dabar lyg ir daugiau noretusi.

Pabaigai porai dienu Cornwall Bodrean Manor Farm pasiliekam.

Fri, Jul 26; Day 14 and no more cycling (for now)

Ramybe. Beveik tukstantis myliu jau uz nugaros ir ne vienos suplanuotos, bet dar nenuvaziuotos, atkarpos ant GPS: didele svajone - realybe pavirtus ir i vakar diena issikrauscius. Dviratis ilsisi prie Andy traktoriaus. Be poreikio skubet vartemes lovoj, paskui ilgai pusryciavom prie bendro stalo su porele pre-baby atostogaujanciu sveicaru, ir kai galiausiai atvaziavom iki St. Michael kalno, atoslugis mums dar leido paplaukt laiveliu, bet pirmi pestiejau jau irgi brido akmenkeliu.

I pili nejom, idomus mums buvo tik sodai. Sode daugiau vietos nei galetumei tiketis, ir dauguma augalu nebudingi UK. Sako, St. Michael kalnas yra kazkokioj klimatinej uzuovejoj ir visi tie pusiau tropiniai augalai ziemoja (ir vasaroja) kuo puikiausiai. Su atoslugiu saloj rinkosi vis daugiau zmoniu, o mes sukom i akmenkeli ir i Minack teatra. Siandien ten rode Stamford Shoestring teatro pastatyta Anne Boleyn. I teatra prisiskambint mums niekaip nepavyko, tai tiesiog bandem savo laime, ir vylemes, kad du bilietus dar kaip nors tures. Zinojau,  kad smagu teatro sezono metu cia turetu buti. Akustika - superine: kiek nuziurejom, kaip ir antikiniuose anfiteatruose, aktoriai be mikrofonu net tyliausius zodzius tare, ir visi viska girdejo. Sulaukem ir kol potvynis grizo, ir kol saule puslanki apsuko, o paskui jau ir visai uz vieno kampo pasislepe.

Vakarojom St.Ives. Del siauru gatviu, baltu namuku, smelio plezu, mazo uosto ir menininku gausos, St.Ives daznai laikomas geriausiu Cornwall'io kurortu. Turbut. Bet cia yra ir slaitai niekuo neissikirianciu pilku namu, istisa eile baisiu baru, ala-restoranu ir uoste besigrudancios minios. Viskas vardan ivairoves? Turejom, pora restoranu omeny, bet apsistojom ties paciu atrastu St Andrews Street Bistro. Lengvai meniska ir meniskai lengva aplinka, su svieziu ir paprastu meniu. Sukutes ant choriso pagrindo, skumbres pastetas, o juros gerybiu linguine buvo tiesiog perkrauta juros gerybemis. Sefui, matyt, reik sunaudot viska, ka siandien gavo, nes ryt bus dar sviezesniu.

Viskas, pasivazinejimas po UK baigtas. Dvi savaites per greit praejo. Daug graziu keliu ir vietu atradom. Galvos smarkiai nesukdami, bent keleta ateities savaitgaliu zinotume, kur vaziuot ir ka veikt. O ir noro panasioms atostogoms nepraradom.

Foto

£££ matters
Kia Venga automatic; all inclusive insurance (additional for tyres, windscreen & keys)+ 2nd driver for total of 16 days from Herts via Car Del Mar - £505; petrol - £430; 12 B&Bs - £1075, eating out (mostly dinners) - £780 and we spent £400 on picnic lunches, tickets, parking & whatever else there was.

(gal ir wifi isvaziuos su mumis)