Edgaras apie Donmar tik is mano zyzimu buvo girdejes, tai jam buvo pirmas kartas. The Same Deep Water As Me – tipisko tinginio plano prasigyventi istorija. Tokia itikinama istorija, kad visai laisvai gali save isivaizduoti sedint ne teatre, o to posedziaujancio teismo salej, nes ir prasisukimo schemele ten aptare ir jau posedyje teismo po ivykio dalyvavom. Daug slengo ir eastender’isko akcento, daug juokingu, panasioms situacijom budingu, klisiu ir buko kvailumo (gal ir naivumo), ir dar tokia seip sau pabaiga. Nors is kitos puses, jei jau gyvenima rodo (pirmam veiksme net tikra muse skraidyt paleido, o antram - stoga laset prakiurde), tai tu pabaigu su fanfarom ne tiek jau daug ir buna. Nuoseklu.

Pries-teatrinei vakarienei sikart issirinkom HomeSlice – nedidele picerija Neal’s Yard visai uz kampo nuo Donmar. Cia viena is tu sekmes istoriju, kur maisto turgaus prekystalis susirinko tiek klienturos, kad vietos po tvirtu stogu prireike. Meniu yra kokios 6 picos (kai kurios parduodamos ir po gabaleli), o isgertas vynas matuojamas linijuote. Piciu padas plonas (todel tie 20'' blynai yra iveikiami), o salia tradiciniu (nuobodziu) ingridientu ir labiau neiprasti. Pasiprasom puse picos uzklot jaucio uodegos mesa su krienu padazu, o kita puse rukyta skumbre, zirneliais ir metom. Abi puses buvo labai vertos demesio, bet jei po paskutinio kasnio reiktu mirt - jaucio uodega ir krienai.

Tai va, tokia letai greito (ar greitai leto) maisto institucija ir aplankem, po savaitgalio amzinai liudna, pirmadieni, vildamiesi isvengti per ilgu eiliu. Ar isvengem? Taip vidutiniskai... :) Kol ranka laike stikline, uzpakalis ilsejosi ant baro kedes.

Meniu trys patiekalai: omaras, omaro sumustinis, burgeris. Taip, cia - tikrai visai visas Burger&Lobster maisto asortimentas. Pasirinkimas irgi visai vidutiniskas, jei galvosi apie tas vietas, kur tik, sakysim, hot-dog'us ir sampo duoda, o laukianciuju eile 3h. Kaip visi, pries tai valge patarineja, reikia imt viska. Ne vienas - viska, o vestis draugu, kad butu kas padeda ta viska suvalgyt. Didziausia atrakcija vistik yra omaras. Burgeris - skanus, bet dabar Londone daug vietu, kur ji puikiai daro, omaro sumustini irgi visi tvarkingai moka sukramsnot, o va rakinet omaro znyples - ne kasdienis uzsiemimas.

O smeliu lijo Donmar'e per Alan Hollinghurst'o Berenice spektakli. Tas, kam sove mintis leist ziurovams tyloj pasiklausys byrancio smelio, turetu but apdovanotas atskiru medaliu. Visa kita isgyre labiau kompetentingi.

Making Noises Quietly - trys paveikslai apie zmones, kuriuos vienaip ar kitaip paliete karas. Gali liudet, graudintis, piktintis ar juoktis, bet panasu, kad kara, o tuo paciu ir kitoki zmogu supanti vyksma, kiekvienas  suvokia tik taip kaip jis asmeniskai su tuo susidure. Jokiu scenos dekoraciju ar bereikalingu daiktu, svarbiausia - mintis per zodi. Net lengvas sokas del per daug (vyrisko) nuogumo i pabaiga nublanksta.

Ir jau visai zemiska vakaro nauda - zinau (bent jau teoriskai), kaip pagaminti Ile Flottante (minkstas morengas plaukiantis ant valines kremo) :) Vel negalejau jo neuzsisakyt Les Deux Salons.