There is a deeply soothing feeling to get on the vaguely familiar road, stop at the vaguely familiar station to get half decent coffee on the way to somewhere vaguely familiar or completely new. Passed but never explored Brecon Beacons for couple of days was just that.
I am not sure the weather was ever this bad for us in Wales. In fact anywhere. I can not remember it being so bad as to deter me from checking what's around. Deluge of epic proportions. Especially on Saturday. Since it was impossible to leave the shelter of the roof, we thought we'll drive along the route of tomorrow's ride, but even that became dull after prolonged gazing into the grey

Lauko gale paliekam corsą, dviratį ir paskutinę padalą Vodafone ryšio. Digital detox at shepherds hut and the first try of glamping for us. Majority of b&b in UK would need to step up just to catch a glimpse of convenience and luxury this hut had to offer let alone get nearer: heated floors, neverending hot water, decent appliances, good collection of new dvds, salt, peper and oil should you choose to cook. You just want to cozy up and never leave.

Sunday was nowhere near glorious and organizers of Dragon Ride have profoundly apologised for it. Other than that the machine of the ride worked like perfectly oiled loom: arrive 1h before, park the car in the field of cars' ocean (need to remember smth to be able to find it again), meet the friends in arms, get the bike out, final wee and
'GOOD LUCK GUYS! GOOD LUCK EVERYONE!!!'at full volume speakers were blasting for hours.
Good luck showed it's ass before it showed it's face: showers, hail, blustery wind, only modest apearsnce of sun and did I mention hills. 7h06min of hills. It must have been the spirit of devil, or dragon or may be just a nagging thought that it will be hours in the same awful weather before the sweep bus comes to pick up fallen, pushed those men & women forward. That, of course, comes from non-believer, from somebody who loves soft seat and handle bars higher than the backside. The dragon himself might just have a different version of the events.

O tuo tarpu gretimam miške, is ryto, kol lietus dar nebuvo rėčio pramušęs, apšilinėjau krioklių take ir vis galvojau ačiūdiev vakar per lietų nuo žygio susilaikėm, būtume paskendę palaukių molynuose, nekalbant jau apie kibiras-per-sekundę iš viršaus. Einu sau, žmonės šunis ir draugus vedžioja, yra kam labas rytas sakyt, bet visi erdviai. Populiarus takas Velse, matyt, ir reiškia, kad yra šansų žmogų sutikt (pirmadienį tam pačiam take nuo 8am nesutinkam nieko). Visi kriokliai - šlaito apačioj, o viršuj tik vandens mūša aidi. Daugiausiai garso ties Sgwd yr Eira. 170 laiptų žemyn ir vaizdas akių lygyje. Užsiwaterproofinu ir lendu už krioklio užuolaidos. Išlendu, ta puse, kur į vandenį - šlapia ir suprantu, kad reiks dar atgal eit. Dušas su drabužiais. Antrąkart su Edgaru jau nebelendu. I know better.

Photos

Galva šiandien ištinus. Ryte dar buvo jėgų užsilipt į Puig de Maria, bet iki vienuoliktos gazas išsigaravo ir net kelios kavos ir pietūs atsigaut nebepadėjo. Viskas per prailgusį vieno gėrimo prieš miegą savaitgalio pabaigai užbėgimą į U Gallet barą. Nuobodžiaujantis savininkas Niel ne tik pasidalino priešsezoninio darbo nuoboduliu, ateities planais ir miesto biurokratų įpročiais, bet dar ir davė džiazo taškydamasis igūdžiais pilstyti ir miksuoti, o galiausiai ir pats prie mūsų prisijungė. Prisitsvanksėjom už visus sėkmingus išūkius dviračiais, už Sauliaus gimtadienį sausyje, už manąjį po keturių dienų ir už lietuviškų žodžių sąrašą ateičiai. Nebuvo dar Neil sutikęs lietuvių.
Bernai pasiorganizavo padorius dviračius ir prisijungė prie minios tympinių sukt aplink salą kol dar ne per karšta. TIEK dviratininkų vienoj krūvoj būna tik per renginius, o Mallorca kaip dviračių maratonas atrodo kasdieną, tik visi važiuoja savąją distanciją ir finišuoja baruose su dar keliom kavos ir torto pertaukėlėm tarpuose. What's not to like.

Namas Pollenca, vienam iš tų gražiųjų miestelių Tramuntana priekalnėse, bet kad būtų arti dviračių nuomų uoste ir pasirinktų maršrutų iššūkiams - check. Viskas nauja ir visai kaip holivudiškam romcom'e šalia mažos parduotuvės šviežiai bagetei pusryčiams, kavai Calvari laiptų papėdėj, vakarienei pagrindinės miesto bažnyčios šešėlyje ir nesudėtingam žygiui į Puig de Maria. Tarpais sunku atskirt, kur sapnas, o kur realybė.

Du nauji šio karto atradimai: Santa Catalina rajonas aplink to paties pavadinimo maisto turgų Palmoj, ir nuostabus kelias gilyn į iškyšulį už Alcudia iki Ermita de la Victoria, kitoj Pollenca įlankos pusej nuo Formentoro. Tympiniai šituo įlankos kraštu važiavo, kol stuktelėjo į karinės teritorijos vartus, o mudvi tik pasisukiojom greičiausiai ne vieno tako papėdėje (kitaip iš kur tie visi batuoti žmonės grįžinėjo). Reiks grįšt.

foto

Wind is the music and ocean is the series. Thousand times welcome. Marhaba. Choukran (=thank you). Blue and white. Medina = old town. Riad - to stay at. Strong mint tea. Aladin-lamp-like teapots and every server is pro in pouring it from as high as he can lift his arm. Moroccan pancakes (M'smmen/msemen & baghrir) but bread is THE thing. Tagines but grilled fish and seafood is more popular. Town rivalry: too much couscous in everything in Marrakesh, so they say. Moroccan salad: tomatoes, red onions, peppers & lemon. Busy fishing port.
Snatch of the day. Where there's fish, there are seagulls - be warned. 50MAD tip for unrequested tour of the port is only so so, but taxi driver is content with 20MAD for walking us to riad. Business driven, but not annoying. At least not yet.
Democratic price. Not today? Maybe tomorrow? 1h 🐫 =>150MAD on the ad -> 100MAD if you come tomorrow -> and tomorrow... I'll give you 80MAD; Abdul is your man. La plage is for surfing, wind surfing, kite surfing, supping, kayaking, football, horse & camel riding, quad-biking, walking, sunbathing or just having a drink
and on the other side of Medina there are wild dunes and secluded little beaches framed by rubble and rubbish to turn one's eyes away. Look at the ocean and keep walking.
Treasure of broken colourful tiles was confiscated at the gates and we had no luggage for dream carpet.
Let's-fill-large-suitcases trip awaits in the future so not only taxi driver but couple of porters are content too.

A touch of feminism would do this country good: 'happy biscuits' offered to man, but only ordinary ones to madam; no hash for the lady too and the following tops the list - at the port WC is pour homme ONLY!!!

Emerging breed of travelers - new British.

foto

Return flights LTN to ESU with easyjet and with hold luggage only £97; Riad Kafila £149 for 3 nghts with breakfast + €3pppn city tax; airport transfer €20 one way and city taxis don't take you there; lunch of fresh grilled fish and/or seafood with bread and salad and soft drinks for two ~£15; two mojitos in one of a few bars that sell alcohol ~£15, Moroccan pancake from the street stall 5MAD, tea at traditional caffe for two 12MAD & if at trendy surffers' place 30MAD; bottle of water 5MAD; large chocoloate bar 10MADd

In the middle of the night and under the full moon iseina vyras obuoliaut. Go figure! Kingsbridge Knightsbridge - all the same except that in one case you find yourself in Devon.

We have been in these parts couple of years ago and therefore counsious choice was to avoid where we went then. Of the coastal towns we've drifted towards Salcombe and aside from Winking Prawn and a short walk along the coast to the south have seen none of it. The real discovery turned out to be B&B on the south edge of Dartmoor. Unassuming house on the outskirts of South Brent with extremely hospitable owner who runs it all by himself and bakes the best scones for the afternoon tea to date.

Po zvaigzdetu dangum, pasisviesdami telefonais suvaikstom vakarienes i vietini pub'a ir kad be reikalo Baskerviliu suns nelodytume i minksta lova sulipam anksti.

Prie pusryciu buvo daugiau kalbu nei klausymo, tai laukuose sustrigusius stalo kaimynu botus prisimenam, jau tik patys ipuseje tuos pacius laukus, o paskui dar ir grizt reikejo... Gyveni ir nesimokai.

Penktadienį po darbo varėm į perkastą Luton Airport, kad pasigrūstume Bank Holliday savaitgaliautojų mėsmalėj ir pasprintuotume į svajonių miestą Glasgow beišskrendantį lėktuvą (ar kažkas tokio). Gaunam iš vidaus ir išorės baltą ala-vestuvinį auto tikroms vestuvių metinėms ir visai ne vestuvinį kambarį su trim viengulėm lovom pirmai nakčiai viešbuty prie orouosto. Rytas truputį užsitraukęs, bet kuo toliau nuo Glasgow, tuo geriau, ir nepaisant Duck Bay padavėjo pesimistinių pusryčių lekštės pasvarstymų, į Loch Lomond nuo Beinn Dubh jau žiūrim, akis prisidengdami nuo saulės. Luss miestely laiminga nuotaka teka už kiltuoto princo, o mes po sriubos išvažiuojam važiuoti. A82->A83->A819- o A85 ties LochAwe visiškai žadą atima. Veidrodžių karalystė.

Prieš truputį daugiau nei tris metus, kai paskutinį kartą buvom Škotijoj, vienos iš Edgaro JOGLE dienų pabaigoj, buvom apsistoję Spean Lodge, ir tai buvo jei ne geriausias, tai tikrai vienas geresnių B&B patyrimų ever. Viskas lygiai taip, kaip tą liepos rytą, kad buvom palikę. Jei būt Highlands, tai apsistot tik ten, ir dar norisi atsivežt kitus parodyt, kaip supercool gali būti kaime. Daug vilties yra, kad taip kaip palikom rasim ir vėl.
Strategiškai Spean Bridge - aukso vidurys: važiavimui į salas, prie Loch Ness, prie ežerų į pietus, road trip'ui per Glencoe ar žygiams į/aplink aukščiausią UK kalną Ben Nevis. Kaimas turi bent du labai gerus restoranus, negėdingą gastro pub'ą ir padorų Spar. Kaip Glen'as kad sake 'miesčionis gali tikėtis laikrašio pusryčiams neklampodamas 3 mylių down the country lane'. Ne tai kad, būnant ten tik savaitgalį yra laiko skaityt laikraščius.

Road to Isles baigiasi kelte. Bet prieš tai balto smėlio pležai ir kopos. Jei ne salos horizonte ir kalnai užnugary būtų visai kaip Baltijos pajūris su idealiu smėliu, bet kur išsirengt gali kokius dukart per metus.
Paskui dar buvo viržiais nubėgę kepurėti Skye salos kalnai, vakaro saulėj beužgęstanti Eilean Donan Castle ir tamsus kelias namo per kalnus, pusryčiai moškėms, į cirką nepriimtų akrobatų šou, šlapi batai kalnų upėj ir lengvas hike tik maža dalim Ring of Steel.

Kabūm! Eleventeen onto twelveteen.

foto

Šiauriau dar nebuvom buvę. Tik čia truputį kitokia šiaurė; 18 salų Atlanto viduryje klimatą reguliuoja šiltoji Golfo srovė ir in the grand scheme of everything - šilta, bet jei jau taip iš patirties, birželio vidury reikia įsivyniot į base layer, layer, fleece, lengvą švarkelį ir viską uždengt wind/waterproof švarku. Vargu bau, pležo atostogos, nors vaikų-ruonių yra visur. Dar sako, orai salose - drėgnoki: 300 dienų per metus lyja non stop, o likusias 65 on and off. Bet va imk tu ir pasisek, kad mums lyja tik Londone.

Prieš atskrendant pasirodė, kad be automobilio nelabai, bet vėliau paaiškėjo, kad viešas ne tik kad labai, bet sostinėj dar ir nemokamai. Visokių vienetinių tvarkų jų pusiau autonominė valdžia savo mediniuose žolėto stogo rūmuose prigalvojus. Pirmąkart matėm, kaip visas lėktuvas, prieš išeinant atsiimt lagaminų, tuštino stebėtinai plataus asortimento duty free alkoholio skyrių: dėžėm, plastmasinėm pakuotėm ir kuo didesniais litrais viską tempė. Galvojom, Glastonbury, Euro2016 ar vietinės Joninės. Ne. Farerams nutikus valstybinė, monopolizuota, vienintelė aštoniolikai salų ir penkiasdešimčiai tūkstančių gyventojų tenkanti alkoholio parduotuvė su ofisiniu darbo laiku pirmadienį - penktadienį nuo dešimtos iki penkių. Tai va jums ir prašom.
Ilgi alkoholinių gėrimų meniu restoranuose užkandami viskuo, kas ištraukta iš vandens, ir aviena. Avių gi čia keliskart daugiau nei žmonių, o tuomet kai buvom, dar ir bent vienas ėriukas paskui kiekvieną avį bimbinėjo. Kai tiek rupšnojančių snukučių, salose - nė vieno laukinio medžio. Kažkas turėjo importuot medieną kokiems 95% visų pastatų. Nors iš principo importuot čia reikia beveik viską, o dar kur išvežiojimas po salas. Helikopteris, kuriuo skridom į Mykines, devyniems salos gyventojams atskraidino dėžę bananų, greitasis keltas atplukdė, visko nuo miltų pyragams vienintelei salos arbatinei iki lentų remontuojamam namui. Ir visi kaimo vyrai atėjo išsikraut.
Egzotika girdėta tik iš Donelaičio knygų. Jei ne šviežio vėjo atnešantys, puffin'ų (liet.mormonų) pažiūrėt atvažiuojantys, turistai, išprotėtum nuo narvelio sindromo ir tų pačių šimpanzių, kurių net blusas pažįsti asmeniškai.

Bet dienai Mykines - rojus, ypač geru oru ir puffins' perėjimo metu. Tas garsas, kai raudondsnapiai pingvinų (ne)giminės šaudo, tik jiems žinomais keliais, nesupainiojamas.

Birželį Fareruose beveik nesutemsta. Po dienos šviesai vakarieniauji, barauji ir eini miegot. Nesvarbu, kaip anksti gali praplėšti akį, vistiek jau bus šviesu. Loftiniam bute, kur buvo daug stoglangių ir langų, taip ir neprireikė šviesos. Žiemą turbut net nuo klozeto galėtum gėrėtis šiaurės pašvaiste, bet kol šiaurė be pašvaistės, tai vis atsiplėšdavom iš gražių namų ir į kalnus, į vėją, į vienišus bažnytkaimius, ganyt debesų ir skaičiuot avių. Šitiek žalios erdvės, bet va naujus draugus prancūzus kaip sutikam taip sutinkam. Antrą dieną pradėjom bučiuotis, o jei dar pora dienų tokio bumbsėjimo, namo būtume skridę per Limoges. Tiek visus suartina ponios Amerikos pamokslai apie puffins' gerbūvį ir pasišūkavimai per kaimą.

Šeštadienį prieš pat devynias bandom rast kavos. Degalinę pasiliekam, just in case, sostinėj visgi - 17k gyventojų, plius žvejai ir tie vos akis prasikrapštę the-most-appealing-islands-as-per-NG Traveler lankytojai. Miesto centre - vienos (!) atviros durys. Po kelių ryto įžvalgų apie naktį apgirtusių sodininkų smarkiai praravėtus našlaičių vazonėlius, iš po baro išlindęs jaunuolis, praneša, kad, deja, kavos nebus, nes jis neprisimena kasos kompo slaptažodžio ir nežino, kaip įjugti kavos aparatą. Kavinės raktą, matyt, dar iš vakaro buvo užmiršęs duryse. Paliekam jaunuolį ramybėj ir einam išbučiuot prancūzų. Jiems galva užia nuo pagrindinėj miesto aikštėj iki paryčių užsitęsusių kasvakarinių Euro2016 linksmybių. Sekmadienį kavos jau nebeieškom - tiesiai į degalinę.

Beribį vietinių atsipalaidavimą rodo ir padrika komunikacija bet kokiu išankstiniu klausimu; dar prieš tai, kai už nuomojamą auto pateikia sąskaitą, jau atsiunčia patvirtinimą su automobilio numeriais ir prierašu, kad jis bus atrakintas ir kur tavęs lauks, o sąskaitą galiausiai išvis atsiųst pamiršta; skirtingų (gal ir visų) - sostinės restoranų rezervacijas tvarko viena ir ta pati moteris, nors visi sutikti vietiniai kuo puikiausiai patys kalba angliškai; visa visų salų žemė privati, bet turistams galima visur: išsirenki kalną ir dangus - tau riba, vienintelė išimtis ponios Amerikos patruliuojamas takas į puffinų apgyventas vietas - ginkdiev žingsnį į šalį. You stick to the path!

Laiko buvo per mažai, bet jaučiamės pabandę. Gal kada investuosim į labai šiltą žieminį apdarą ir atsidanginsim čia paspoksot į pašvaistę.

foto

Ne baisiai perdėsiu sakydama, kad visi video youtub'e pabrėžia Stokholmo saugumą, aka padorūs žmonės šlaistosi pėsčiom iki nakties, vietoj nakties ir paskui per dieną. Idealu.
Sekmadienio vakaras, po taikios vakarienės Hermans, gal kokią pusė devynių (sunku pasakyt, nes naktis tokiu metų laiku beveik neateina) tempiamės per parką Södermalm'e link viešbučio. Ir tik pyst skandinaviška drama. Kol krapštau telefoną dar vienam gyvenimo kadrui, iš už kampo parskuba pora lyg ir tvarkingų bernelių. Tik 2 sekundes vieni į kitus žiūrim ir lyg niekuo vieni kitiems neturėtume užkliūti, bet va tas jausmas, kad kažkas ne visai turistinio čia vyksta. Lyg baikščios stirnos drožtų per miškus besidairydamos, ar kas nesiveja. O, pasirodo, vejasi! Iš už kito kampo paskubom išnyra vyriškis kruvinais marškiniais. Paskubom (mums taip atrodė, nes švediškai gi nesuprantam) kalba telefonu, suka link mūsų ir klausia, ar nematėm??? Matėm! Iš visų pusių ima kaukt policijos sirenos, pirmi ekipažai lėtai jau važiuoja per rajoną, o va ko mes nematę, tai tiek kraujo ant vienų marškinių.

Žodžiu, Stokholmas žydi. Ant uolėtų salų, truputį karališkas ir didingas, truputį madingas ir paprastas. Žmonės šiaurietiškai gražūs ir visai kaip mes: Londone nesunku minioj išrankioti lietuvius, bet ne Stokholme. Mes ten naturalūs vietiniai.
Transporto reik tik į atokesnes salas arba jei norisi po, dailiai išpieštas ir mozaikom išdėliotas, metro stotis pasidairyt.
Švediškų cepelinų, taip ir negavom, bet užtat viso kito apstu, ypač akivazdi sushi mada. Tarpais su visai lietuviškais smörrebröd'ais ant juodos duonos, o kitaiskart su cinamonine/kardamonine bandele, n kartų per dieną ir bet kuriuo paros metu su visais vietiniais uoliai šventem fika. Kai tam laikas praeina, atsidaro barų ir restoranų terasos, nes stokholmiečiai +25 nelaukia. Šortai, trumpos rankovės, plikos kojos ir sandalai eina pasivaikščiot daug anksčiau, bet visur yra pledai ir šildančios lempos.
Jei ne bažnyčių smailės, mažai kas mieste gyvena aukščiau nei koks 5 aukštas. Keli projektai kyšo lyg blusos auksiniai dantys, bet visa kita sąlyginai mažaaukštė statyba ir labai daug medinių namų. Jauku ir niekas neapšiurę, neapšepę, neapšnerkšta. Platūs prospektai, kai kur net beveik paryžietiški, medžiais apsodinti, bulvarai, siauros grįstos gatvės dažnai visiškai uždarytos motorizuotam transportui, daug pesčiųjų takų, viešų erdvių palei vandenį ir uolų kraštu.
What's not to like about Stokholm.

foto

Sevilla - nes buvom Granadoj ir patiko. Toliau bus ir Kordoba, nes patinka mauru akmenkalyste, tukstancio ir vienos nakties rumai, medzio/akmens/porceliano inkrustacijos, sodrios neeuropietiskos glazuruotu plyteliu spalvos, atviros durys, barai, tapas, ispaniskas alus ir vynas. Ir dar patinka garantuota saule. Dangus cia vaiskiai melynas, nes visi debesys siauriniuose toliuos.

Lektuvas nusileidzia 40min anksciau nei turetu. The best score so far!

Autobusas i centra paveza uz €4, taxi uz €25. Bandau Travel Wallet app - isprotetu ir uz maziau. Belekiek pro-taupymo fraziu prikimsta.

Pusryciu Hotel Fernando III (o greiciausiai ir kituose) imt nereiketu. Overpriced, mediocre & boring affair.

Kilometrai saligatviu, akligatviu, parku taku, laiptu i virsu ir i apacia, simtai baznyciu bokstu perspektyvu, tukstanciai nesedetu suoliuku, desimtys tukstanciu atviru prieangiu ir liftime worth of screensavers.

Miesto seseliai saugo nuo +30 ir (per daug) saules. Seselio mazai tik Itálica, bet ten geriau ryte, kad vidurdieni jau Ventorillo Canario seseli butum uzsitarnaves: manzanilla vienoj rankoj, keptas anciuvis (boquerones) kitoj. Lisabonoj buvo sardines, cia - boquerones fritos.

Tik tapas, nes tapas is Andalusijos. La Bartola, Casa Roman, El Rinconcillo, Pepe Hillo or plenty of other places.

Vietinis fino aka sherry - manzanilla. Toli eini mazom taurem. BTW alus - cruzcampo - irgi tik mazom. All things minature!

Aptarnavimas ugdo kantrybe ir gilina ispanu kalbos zinias.

Korida (teisybes delei ta vakara novadilla) - kada kitakart sezono metu vel busim salia buliu arenos. Vargu, ar vel patys uz tai mokesim. Lyg gulincio spardymas. Gaila buliaus, nes akivaizdziai neturi sansu. Minia murma arba pritaria, saukia, ploja ir moja baltom nosinem. Reginys istisoms kartoms ir pazistamiems sutikt. Geriausios vietos - sesely, pirmose bloku eilese, ir toj pusej, kur sedi arenos presidentas, nes matadorai kaunasi jam.

Flamenco - be kraujo dramos, but only just about. Is taip arti - pirmakart and it makes all the difference. Ne tik ranku ir koju judesiai labai ryskus, bet ir visos ju emocijos lekia i tave. O liudesys, o sielvartas sokeju veiduose. Dainininkas rauda skardziai ir be mikrafono, tik gitaristui liudno veido riteriavimas taip siaip sau sekasi. Sitiek garso, upo, plojimo, tsvaksejimo ir trypimo! Ant pakenciamumo ribos balansuojancio, israiskos triuksmo laisve. Labai daug tokios laives Ispanijos gatvese, baruose, viesose ar privaciose vietose. Pastovus, siaurietiskai ausiai neiprastas, klegesys. Lipi i lektuva su autobusu paaugliu ir zinai, kad net lektuvo varikliu garsas tau nepades. Bet kai pusiaukelej is visisko nuobodumo 13-14 metu berneliai pradeda dainuot ir pritardami sau i takta ploja, iskart pamirsti vistu garda. Future famenco singers & dancers.

Foto

Blemba kiek prisivalgem!!!

foto

Vestuviu metines mums dazniausiai ispuola per paskutini ilga vasaros savaitgali. Jei neispuola, greiciausiai vistiek laukiam ilgojo savaitgalio. Pries penkis metus ta proga vaziavom 50 km dviraciais Anglijos krantu, siemet 100km aplink Londona, bet pries tai - Lago di Garda.

Vis dar stebina kaip greit pasikeicia laikas, oras, ritmas, nuotaika ir kiek nedaug reik, kad atsimerktum toks kitoks.

Atsibastem apvaziuot Lago di Garda. Zinojom, kad bus karsta, tai savaitgalis prie vandens - idealu. Pirmas ispudis: wow kaip karsta, wow koks didelis, wow kiek vokieciakalbiu.

Visur daug zmoniu, daug auto siauram ezero pakrantes kely, daug judesio prie vandens ir ant ezero. Vasara visiems.

Lombardijos krantas - kalne. Kai kelias isnyra is tuneliu galeriju, daznai vaziuoji per kuri nors miesteli prie vandens, bet kitoj pusej iskart stacios uolos. Veneto pusej daugiau kranto erdves, o Dolomitines Alpes stukso atokiau.

Ezero vanduo neisivaizduojamo skaidrumo. Turistiniu atviruciu gamintojai zydra spalva photoshop'e gali tiesiog issijungt - net paprasciausia pinhole kamera prigaus toki ryskyma. Kai lektuvas leisdamasis suka virs ezeru krasto, jau is virsaus tarp, is po debesu kysanciu tamsiu, kalnu ryskiausiai sviecia vandens zaluma. Maziau patikt gali tik jei kam butinas smelis - be keliu dirbtinai supiltu plezu, lago di Garda pakrantes nugule ivairaus dydzio akmenim. Edgaras man tiek dovanu pririnko, kad jei butume vezesi, joks lektuva nuo tako nebutu atsipleses.

Zygiams tinka nebent ankstyvas rytas, bet net ir tuomet jau karsta. Pabandem senojo kelio i Ponale gabala, bet jau smarkiai per daug saules buvo.
Grizom maudytis. O maudosi zmones visur, kur tik maziausia vieta automobiliui ikisti ir akmenu/betono/zoles/smelio gabala ranksluosciui patiest randa. O dar tie kur valtyse, jachtose, mazuose laivuose, keltuose, katamaranuose, ant burlenciu, slidziu, su jegos aitvarais, ant sup'u ar siaip pripuciamu geriu pluduriuoja virst vandens. Lago di Garda toks didelis, kad skirtingu dienos metu ir skirtingose vietos vejas ir bangos tinka viskam, ka tik ant vandens galetum isgalvot.
Megstamiausias savaitaglio sportas -spoksot i ezera: vaziuodami, eidami, brisdami, plaukdami, valgydami vis neisejo akiu atitraukt. Pieve su mumis vakarojo pilnas menulis, o Malcesine per pusrycius ant terasos laukem kol saule atsikraustys ir ant Veneto puses. Lietus ir pilkuma - ne sitos planetos geles.

Kelias valandas paslankiojom Veronoj, bet jei kam neskubu/post factum tuoktis ar siaip koks reikalas nevercia Veronon lekt, galima ir proziskesniu italisku potyriu pasiieskot.

visos foto

Return flights London STN to Bergamo with reserved seating for 2 £316, Locanda Al Castelletto per night with breakfast €187, Ambient Hotel Prima Luna per night with breakfast €151, B&B SelfMAtic per night with breakfast €60, Fiat 500 for 3 days with premium protection from Europcar £112 & additional €44 for petrol, tolls €11, ~€25 parking. Diners with bottle of vine for 2 ~ €50, lunch with beer/spritz for 2 ~€25, espresso €1, latte €2, spritz ~€3-4

Everyone knows (has an opinion) about it and every third has been there. Venice is almost boring destination. Boring until one gets there. Regardless of what one has planned for himself, it is going to be the place like no other at the very least. It turns magical promptly, but there are few things that should be avoided. The most daunting are herds of day visitors between Rialto Bridge and San Marco square and inevitable shoddy merchandize to satisfy such crows. Every place of interest bows to it and the fact that Venice is small, very well-known and absolutely one of a kind only increases such annoyances. To escape fellow travellers is easy. It is surprising how little people stray from imaginary route of must-visit-places; how they only want to walk the same calli to get to places. Roamers in Venice are rewarded more than anywhere else; and roamers, who stay in town for the night and are willing to wake up just after dawn, get it all. Late at night you wade in tidal waters on San Marco Square marvelling at water barriers by buildings’ doors and water inside shops and restaurants surrounding the square, thinking ‘How on Earth?’ and by the morning everything is gone.
Like you have imagined it all.

We had specifically chosen afternoon flight so we could be on the boat to Venice when the sun was setting down. Would had been nicer if it wasn’t just after the rain. Too cloudy but for the few rays of sun starting to get through. Perhaps, next time. Though water taxi is fun, especially if you sit right at the back under the removable roof (and it is dry/warm enough to remove it) and if you actually are staying in Venice, chances are it will be your only longer journey on the water as otherwise city is best explored on foot. Traghetti ride’s too short, gondola’s rather expensive and vaporetti’s way too crowed and unnecessary unless you want to do island-hoping.

Once there, your temporary palazzio better be nice since you are to spend excessive amount of money on the not so good one too.
It’s that surrounding limited-availability-sinking-beauty that keeps prices high and forces you to leave in good time. So you do not overdose. We managed to squeeze two nights and came out hurting for more time and more money to fund it.
Much more time is required to see more of La Bienalle too.
‎ You can spend days walking pavilions in Gardini alone. And those of Arsenale. And ones scattered around city. You might as well rob a bank and move over to Venice...

Despite fair amount of unappealing eateries and bars in most obvious places, there are some nice ones too. Like everywhere in Italy aperitif hour cannot be avoided. Since it was already warm enough spritzs – dry or sweet and with an olive on the stick - were noticeable on every campo and campieli.
And chiccheti - tappas like everything Venetian style - mostly available for couple of hours in late afternoon and once it is gone, it is gone. Once over chiccheti, onto dinner. One could be lucky and stumble upon something nice, but it's better to do the homework: so pizza doesn't taste faul and plates suprice in a good way. It's easier to part with the money if one's happy. And boy, we were happy!

photos

Return flights from LGW to Marco Polo for 2 - £304, http://www.bblemarie.it/ for 2 nights with breakfast - £190 +12eur  city tax, Marco Polo Airport Link Transfer for 2 -£45.36, tickets to La Biennale for 2 - 43eur, spritz - 2eur, chiccheti from 1.5eur, coffee - 2.5eur, sit down lunch with drinks for 2 ~30-40eur, take away pizza with drinks ~15eur, dinner with drinks for 2 ~ 80eur, vaporetto(water bus) Alilaguna  Venice to Marco Polo 15eur one way each.

There are holidays one spends half year planning and there are getaways so effortless one almost feels guilty it happens. Mallorca became of the latter ones to us - almost like a weekend in the hometown. One goes there because it is not terribly exciting, you know your way around it and, although usually slightly boring, still has the potential to surprise one. To summarize – quiet time but not tucked in on the sofa.

We did not need to wake up at the ungodly hour to get to the airport (thanks haven for City airport), but were in Palma early enough to have 3-day weekend. Within the first half of an hour forecasted rain had vanished into digital abyss and we were left to roam the seashore for as long as we could bear it.

Then the usual Palma, Deia, Port Valldemossa with a little bit of less usual Pollensa, Banyalbufar & Estellencs had happened to us.  All very quiet, all left to locals.

Flights City to PMI with BA on STA Travel; Hotel Marina Luz half board double room with pool view for 2 nights £123; Es Baluard museum costs s much as you think it is worth on Fridays; Mini convertible for 2 days 60eur+40eur on petrol; Lunches, coffees & drinks ~ 200eur