Vienus metus praleidi ir jau eini atkurinet. Sako, atkurem tradicija - Naujus sutikom vel kartu ir per peda nuo salciu. 86% sausu saules debesu ir 14% dangisko vandens i batus. Kad ir ziema, Puglia, neprastai tu mus sutikai.

Jetau kiek privargom kelionej i ten, bet pasak, po beveik 7h atideto skrydzio ant to paties trapo laipto stojusios, bendrakeleives - jusu niekas neuzjaus. Kur jau cia. Mes tik dziaugemes, kad ne mums reikejo ieskot slaptu isejimu is duty free, kai viena po kito atsaukinejo skrydzius.
O snigo nuostabiai. Taip svajingai bloske didelius kasnius pavejui ir pagaliau gule ant salikeliu ir medziu. Snigo daugiau nei Edinburge ir daugiau nei sia ziema buvom mate.
Bet pasakojimas vistik su laiminga pabaiga, taip kad atskridom, uberis lauke, atsibudom i saule, visa savaite malkas kurenom (literaliai), alyvmedziu sode silciau gyvenom, pilna burna burata valgem, dargi pasta, pizza ir juru gerybem save farsiravom, girdem irgi, miesteliu ir miestu akmengatvem vaikus gainiojom, maudytis nejom, pailsejom, pavargom, vieni prie kitu pasikabinejom, susirauke truputi pasedejom, Bella is sotaus gyvenimo kaimo pizerijoj isgelbejom ir buvo laikas namo.

Sirdi liudesys spaudzia. Kazkaip ir prismaugt, ir pamyluot vienu metu tuos artimiausius norisi.

foto

Aktyviai ziemiskai atostogavom pries du metus, tai jau taip lyg ir sniego batu padus buvo pradeje niezet. Gavom plunksnas nest i Ortisei of Val Gardena. Mes i viesbuti, o like i apartamentus. Faina visiems kartu gyvent, bet bais gerai, kai ryte pusryciai ant stalo randasi be jokiu pastangu, o ir jausmo, kad vietiniai, daugiau buvo, kai taip per kelias vietas gyvenom. Nezinau ar visur, bet Hotel Villa Park vien del pusryciu ir pusryciu kambario verta apsistot.

Pirma atostogini oranzini gerima isgeriam Innsbruck ir so long.

Salta, bet ne balta; visu keliu iki pat Ortisei - jokio sniego. Jei nesidairai i virsunes, neaisku, kur cia reiks ciuozt.

Isivaizduojam pakankamai atsivolioje besimokydami MK arenoj, o ir nuostabiausi video apie snieglentininku nuotykius, ne paskutinej vietoj, tai kazkokiu budu susisviecia, kad paciuosim raudona iki melynos. Padek Dieve! Priekiu, galu, sonu ir ant mandru akiniu - nusileidom i ta tikraji lygi.
Iki pietu voliojomes bet kaip, o paskui Chris mokymai pradejo veikt ir dave rezultatu tol, kol antros dienos pabaigoj 459 kritimas buvo maziau sekmingas vienam riesui. Tuomet isbandem Val Gardenos traumu klinikos servisa ir patikrinom draudimo kokybe.

Gaila sutrumpejusiu atostogu, nes viskas klostesi taip gerai, bet tuo paciu ant snieglentes praleidom tiek laiko,

kad norisi paciuozt dar truputi, nekalbant jau apie draugus ir iprastus tokiu atostogu paklydimus.

Ortisei - ne party town. Tylus poilsis, uztektinai restoranu, stiprus karstas punch, skruzdelyno/zagareliu versija crostoli, karaliskas omletas, pizza, pasta ir ivairios Vienos snicelio variacijos, daaaaug lietuviu, wi-fi su 'taloneliais', nepanaudota lazda su baterijom, susiveles padavejas Franko ir veluojanti daugzodziaujancios ponios pietu lekste. Dar buvo ilgas dvieju lagaminu stumimas i kalna, susiraukes Angelo, nes 'nu kur cia mes dabar gyvensim?!?', jegertee vakaras su sokiais ir galvos skausmu is ryto, Mindaugas budoj ir interneto svetaine su prastu internetu apartamentu hole.

Pagrindiniam ski-pass ofise susigrazinom pinigus uz nepanaudotas dienas, simboliskai atgavom €50 uz inventoriu, su €114 excess coverforyou (prestige plus) apmokejo pirmine €980 pagalba traumu klinikoj Ortisei beigi suorganizavo ir apmokejo repatriacija abiems (taxi i/is orouostus + atgalinius skrydzius).

Vestuviu metines mums dazniausiai ispuola per paskutini ilga vasaros savaitgali. Jei neispuola, greiciausiai vistiek laukiam ilgojo savaitgalio. Pries penkis metus ta proga vaziavom 50 km dviraciais Anglijos krantu, siemet 100km aplink Londona, bet pries tai - Lago di Garda.

Vis dar stebina kaip greit pasikeicia laikas, oras, ritmas, nuotaika ir kiek nedaug reik, kad atsimerktum toks kitoks.

Atsibastem apvaziuot Lago di Garda. Zinojom, kad bus karsta, tai savaitgalis prie vandens - idealu. Pirmas ispudis: wow kaip karsta, wow koks didelis, wow kiek vokieciakalbiu.

Visur daug zmoniu, daug auto siauram ezero pakrantes kely, daug judesio prie vandens ir ant ezero. Vasara visiems.

Lombardijos krantas - kalne. Kai kelias isnyra is tuneliu galeriju, daznai vaziuoji per kuri nors miesteli prie vandens, bet kitoj pusej iskart stacios uolos. Veneto pusej daugiau kranto erdves, o Dolomitines Alpes stukso atokiau.

Ezero vanduo neisivaizduojamo skaidrumo. Turistiniu atviruciu gamintojai zydra spalva photoshop'e gali tiesiog issijungt - net paprasciausia pinhole kamera prigaus toki ryskyma. Kai lektuvas leisdamasis suka virs ezeru krasto, jau is virsaus tarp, is po debesu kysanciu tamsiu, kalnu ryskiausiai sviecia vandens zaluma. Maziau patikt gali tik jei kam butinas smelis - be keliu dirbtinai supiltu plezu, lago di Garda pakrantes nugule ivairaus dydzio akmenim. Edgaras man tiek dovanu pririnko, kad jei butume vezesi, joks lektuva nuo tako nebutu atsipleses.

Zygiams tinka nebent ankstyvas rytas, bet net ir tuomet jau karsta. Pabandem senojo kelio i Ponale gabala, bet jau smarkiai per daug saules buvo.
Grizom maudytis. O maudosi zmones visur, kur tik maziausia vieta automobiliui ikisti ir akmenu/betono/zoles/smelio gabala ranksluosciui patiest randa. O dar tie kur valtyse, jachtose, mazuose laivuose, keltuose, katamaranuose, ant burlenciu, slidziu, su jegos aitvarais, ant sup'u ar siaip pripuciamu geriu pluduriuoja virst vandens. Lago di Garda toks didelis, kad skirtingu dienos metu ir skirtingose vietos vejas ir bangos tinka viskam, ka tik ant vandens galetum isgalvot.
Megstamiausias savaitaglio sportas -spoksot i ezera: vaziuodami, eidami, brisdami, plaukdami, valgydami vis neisejo akiu atitraukt. Pieve su mumis vakarojo pilnas menulis, o Malcesine per pusrycius ant terasos laukem kol saule atsikraustys ir ant Veneto puses. Lietus ir pilkuma - ne sitos planetos geles.

Kelias valandas paslankiojom Veronoj, bet jei kam neskubu/post factum tuoktis ar siaip koks reikalas nevercia Veronon lekt, galima ir proziskesniu italisku potyriu pasiieskot.

visos foto

Return flights London STN to Bergamo with reserved seating for 2 £316, Locanda Al Castelletto per night with breakfast €187, Ambient Hotel Prima Luna per night with breakfast €151, B&B SelfMAtic per night with breakfast €60, Fiat 500 for 3 days with premium protection from Europcar £112 & additional €44 for petrol, tolls €11, ~€25 parking. Diners with bottle of vine for 2 ~ €50, lunch with beer/spritz for 2 ~€25, espresso €1, latte €2, spritz ~€3-4

Everyone knows (has an opinion) about it and every third has been there. Venice is almost boring destination. Boring until one gets there. Regardless of what one has planned for himself, it is going to be the place like no other at the very least. It turns magical promptly, but there are few things that should be avoided. The most daunting are herds of day visitors between Rialto Bridge and San Marco square and inevitable shoddy merchandize to satisfy such crows. Every place of interest bows to it and the fact that Venice is small, very well-known and absolutely one of a kind only increases such annoyances. To escape fellow travellers is easy. It is surprising how little people stray from imaginary route of must-visit-places; how they only want to walk the same calli to get to places. Roamers in Venice are rewarded more than anywhere else; and roamers, who stay in town for the night and are willing to wake up just after dawn, get it all. Late at night you wade in tidal waters on San Marco Square marvelling at water barriers by buildings’ doors and water inside shops and restaurants surrounding the square, thinking ‘How on Earth?’ and by the morning everything is gone.
Like you have imagined it all.

We had specifically chosen afternoon flight so we could be on the boat to Venice when the sun was setting down. Would had been nicer if it wasn’t just after the rain. Too cloudy but for the few rays of sun starting to get through. Perhaps, next time. Though water taxi is fun, especially if you sit right at the back under the removable roof (and it is dry/warm enough to remove it) and if you actually are staying in Venice, chances are it will be your only longer journey on the water as otherwise city is best explored on foot. Traghetti ride’s too short, gondola’s rather expensive and vaporetti’s way too crowed and unnecessary unless you want to do island-hoping.

Once there, your temporary palazzio better be nice since you are to spend excessive amount of money on the not so good one too.
It’s that surrounding limited-availability-sinking-beauty that keeps prices high and forces you to leave in good time. So you do not overdose. We managed to squeeze two nights and came out hurting for more time and more money to fund it.
Much more time is required to see more of La Bienalle too.
‎ You can spend days walking pavilions in Gardini alone. And those of Arsenale. And ones scattered around city. You might as well rob a bank and move over to Venice...

Despite fair amount of unappealing eateries and bars in most obvious places, there are some nice ones too. Like everywhere in Italy aperitif hour cannot be avoided. Since it was already warm enough spritzs – dry or sweet and with an olive on the stick - were noticeable on every campo and campieli.
And chiccheti - tappas like everything Venetian style - mostly available for couple of hours in late afternoon and once it is gone, it is gone. Once over chiccheti, onto dinner. One could be lucky and stumble upon something nice, but it's better to do the homework: so pizza doesn't taste faul and plates suprice in a good way. It's easier to part with the money if one's happy. And boy, we were happy!

photos

Return flights from LGW to Marco Polo for 2 - £304, http://www.bblemarie.it/ for 2 nights with breakfast - £190 +12eur  city tax, Marco Polo Airport Link Transfer for 2 -£45.36, tickets to La Biennale for 2 - 43eur, spritz - 2eur, chiccheti from 1.5eur, coffee - 2.5eur, sit down lunch with drinks for 2 ~30-40eur, take away pizza with drinks ~15eur, dinner with drinks for 2 ~ 80eur, vaporetto(water bus) Alilaguna  Venice to Marco Polo 15eur one way each.

Va kokie dideli mes per metus uzaugom!

Savaite Sardinijoj sausi gal ir ne idealiausias pasirinkimas degintis, bet silumos uzsidrebinusiam siaurenui - sociai. Metus pradejom, baigem ir pradejom naujus prie tos pacios juros. Jei ismintim liaudies tiket, tai metai buna tokie, kaip sutinki. Mums patiko, tai ir vel sutikom taip pat, kad ir ateinantys vis kelionej butu.

Sardinija mums buvo tyli, tuscia ir sauleta.
Visus debesis pietiniam kraste greit nupusdavo vejas, o kai susiruosem i siaure (!!!), tai toj siaurej mus ir uzlijo. Dar sutemo, i kelia namo nepataikem, ausis bevaziuojant uzgule, rukas uzejo…vilko nesutikom, i praraja nenugarmejom, kita diena ir pasivoliojimo pleze pilnai uzteko.

Cagliaris be pagrindines aikstes ir keliu aplinkiniu gatviu nelabai daugiau ka turi. Pirma metu diena buvo akivaizdu, kur visas miestas vakar Naujus svente. Ir dar panasu, kad dauguma sventusiu buvo on a mission to start the year peeing. Gerai, kad nuotraukos kvapu neuzfiksuoja.

Torre delle Stelle,Vilasimius, Solanas, Pula paprasti ir visiskai neisvaizdus miesteliai su gerais smelio plezais, bet tik tiek. Pasyvus poilsis mums visiems!

Skridom su Ryanair £505 for 2 peeps with 1 checked-in luggage
Sa Tortuga Lodge is Francescos via ownersdirect.co.uk 8 nights 1320eur
Vitas ~400eur + kuras
Taxi is orouosto i Torre delle Stelle 80eur
Kava 1-1.5eur, pizza ~10eur; vakariene su vynu ~25-30eur zmogui; maistui ir gerimams dar papildomai kiekvienas isleido ~70-80eur

Ar pirmiau su Asta kalbet apie Roma pradejom, ar akis uz La Grande Bellezza filmo vinijetes pirmiau uzkliuvo, jau kazkaip nepamenu. Trys savaites atgal paziurejau filma ir laukiau nesulaukiau, prasieit tom paciom gatvem. Buvau jau primirsus, kokia Roma grazi ir … okupuota lankytoju: nuo oro uosto iki centro - per zmones sunku irstytis. Amzinas miestas – amziams apgultas.

Gerai, kai jau dingus prievole, tam tikras vietas butinai pamatyti, bet visiskai ignoruot lankytinu objektu dar negalejau, juolab, kad Romoj buvau pries daugiau nei penkis metus. Issirinkau Kolizieju sau ir Vatikano Muzieju su Siksto koplycia mums abiems. Abiejose vietose labiausiai  i akis krenta ir galiausiai nervus tampyt pradeda, tos pacios zmoniu minios. Jei kam nuosavas laikas turi bent minimalia verte,  bilieta BUTINA pirkt is anksto. Keliasimtines eiles prie kiekvieno objekto kasu, nevilti turbut varo net ir ten besidarbuojantiems kisenvagiams.
Koliziejus dabar jau nenustebino. Apeini viena puslanki pirmu aukstu, kita – antru, pasidairai aplink, bet vaizduote jau niekaip neuzsisuka (nors gal cia ne Koliziejaus, o vaizduotes problema). Surmulys ir Vatikane ima virsu. Privaloma tyla Siksto koplycioj greiciausiai isivyrauja nebent po darbo valandu: nepadeda nei draudimas ten eiti gidams, nei burys oficialiu tildytoju. Ir siaip, kol tu prasiskini sau kelia iki Siksto koplycios, jau buni tiek visko pamates, kad vargu ar akis kokybiskai dar ka nors tam kartui fiksuoja.  Suvokimas ateina veliau.

Daugiausiai laiko sikart paskyriau Monti ir Trastevere. Monti - 2008 dar vis buvo no-go-area, o Trastevere - neliko laiko. Pastarasis, kaip koks Londono Soho, nors sako, kad jau smarkiai prisitaikes prie nesibaigiancio turistu srauto, bet palyginus su tuo, kas darosi rytinej Tiberio pusej, cia zenkliai laisviau. Kai kurios gatves man smarkiai primine Buenos Airiu Palerma, nors turint omeny istorija, panasumas greiciau yra atvirkstinis. Virs Trasteveres nuo Gianicolo kalvos (vienos is ne tu septyniu ) matosi visa Roma ir kazikur uz jos. Cia yra ir tas fontanas (Dell'Acqua Paola), kurio vaizdais prasideda Sorrentino filmas, ir cia tikrai buna taip tuscia, kaip pavaizduota visuose Romos atvirukuose.

Roma – mazas miestas. Viskas, kas galetu dominti atvykusi, jei tik viesbutis yra centre, bus within walking distance (musu viesbucio savininkas Santi nuo tokio mano pasisakymo vos sirdies smugio negavo), tai as, o paskui jau kartu su Asta, taip ir vaikstinejom, juolab, kad  metro Romos centra aplenkia.  Gyvenom mes ant kalno, grazaus sodo grazioj viloj, ir kaip princeses uz aukstu muriniu sienu. Izengi pro vartus ir uztrenki surmuli uz nugaros, atidarai ir vel pro sali zvimbia mazos masinos, motoroleriai, o tyla isgaruoja kaip dumas. Viskas buvo cia pat ir saugu iki velumos maklinet net man vienai.

Pirma vakara nudroziau tiesiai i Santi rekomenduota vietini, vieninteli ant baltu staltiesiu, restorana Antico Arco. Isiprasiau nesvietiskoj ankstybej ir nuo 7pm kokia pusantros valandos valgiau viena - restoranas dirbo tik del manes. Ejau ten del tasting menu ir nors truputi abejojau, septyni mazi patiekalai su keliais papildomais sefo atsiustais uzkandziais tarpuose tikrai parode ka ir kaip cia gamina: zuvies ir artisoku tartaras (dezes svieziu artisoku buvo visur), avinzirniu sriuba su baravykais (ju irgi labai net sezonas siuo metu Romoj), omaro troskinys, spaghetti su baltu padazu ir trufeliais, jautienos mini-ispjova, kaip sicilietiskas canoli sususktas pyragelis su ozkos suriu, o pabaigai issirinkau mojito serbeta. Buvo skanu, tik kad ir kokios mazos porcijos, vistiek siek tiek per daug. Nors ne tiek per daug, kad skrandzio nepalengvintu pusvalandzio pasivaiksciojimas po naktine Trastevere.

Sekmadieni jau kartu su Asta vakarieniavom, mano aptiktam, Fish Market. Nepretenzinga pop-up tipo institucija su misija sviezia zuvim pamaitinti kuo daugiau zmoniu. Erdve uzgriozdinta palepese surankiotais baldai, pats issirenki, kiek ir kaip siandien valgysi, pats prie kasos viska uzsisakai ir susirenki gerimus nuo baro. Nelabai aisku, kas cia atejo pavalgyt, o kas greiciausiai dirba. Maista atnesa labai greit ir zmones prie staliuku neuztrunka. Aisku, ne tos, kurios uzsisake tiek leksciu, kad papildomu baldu reikejo pristatyt padeciai gelbet. Taip ir skraidem visa vakara kaip bites nuo juros gerybiu karpacio prie svieziu anciuviu, prie lydekos burgerio, prie juros gerybiu salotu ir vistiek nesugebejom visko suvalgyt, o salotos, kur garnyrui uzsisakem, taip ir liko nepaliestos. Atsibuciavom su keliais darbuotojais jau kaip seniausios klientes ir atsisveikinom iki kito karto.

Pirmadienio pietums laime antra karta bandem Da Augusto; vakar cia buvom kai pietus jau buvo pasibaige. Kiekviena padori, Romoje duodanti valgyti, istaiga dirba per pietus tarp 1-3pm, o paskui uzsidaro iki vakarienes 7-8pm. Visa kita - spastai turistams. Mes jau pasimoke, tai tiesiu taikymu ten. Viskas cia kaip italiskam filme, kur rodo pagrindinio veikejo (ir kruvos vietiniu) megstama vieta, visiems gyvenimo atvejams. Tevas virs baro smarkiai skaito laikrasti, protarpiais viena ranka pripildydamas grafina vyno, vandens ar trumpam atsitraukdamas, kad padarytu kam ekspreso. Zmona/mama pirstinetom rankom kriauklej plauna indus, o kartais ir tom paciom pirstinetom rankom priima uzsakyma ar siaip paaiskina, kas virtuves puoduose jau pasibaige. Nors daugiau aptarnauja jaunimas, turbut vaikai. Toks ne baisiai susikaupes ar susidomejes jaunimas, bet iseina viskas nuosirdziai. Duona sikart cia buvo pati skaniausia. Valgytojas prie gretimo staliuko rekomendavo imt vistiena romietiskai, veliau paaiskejo, kad be jos nedaug kas daugiau ir belike buvo. Nesigilinom. Uzsisakem ir per 10min jau valgem. Maistas, kaip namuose pas mama: sotu ir jauku. Susumavo mums issiblaskes vaikis viska piestuku ant popierines staltieses ir ate!

Kava, desertas ir Roma man kaip ir prasidejo, taip ir uzsibaige Monti.

return skrydis su ryanair London STN to Rome Ciampino £53, return shuttle bus ticket su Terravision 8eur, Villa Magnolia Relais for 3 nights for 2peeps on B&B bases 524eur, bilietas i Kolizieju galioja 2 dienas ir galima su tuo paciu eit i Roman Forum 18eur, bilietas i Vatikana ir Siksto koplycia su gidu mazoj grupej 32eur ir dar kokius 200eur isleidau restoranams.

Milanas buvo labai gerai. Taip gerai, kad visi isankstiniai nusistatymai isgaravo visam laikui. Karscio banga tvoske ant pirmo lektuvo trapo laipto ir ne trumpam nebuvo atlegus. Gal silumos ir saules islepintiems pietieciams ir noretusi dienas tokiu oru leist kondicionieriu apsikabinus, bet jau tiems, kas is siauriau, o tuo labiau siemet (is pilku balu neislipam), tai prasom tos silumos ir saules kuo daugiau. Net purskalais nuo saules pamirsom purskinetis, ir viskas is tos laimes (ir per nesibaigiancias kalbas). Tai va, buvo nesibaigiancios saules laime, laime, kad susitikom, laime, kad kalbet vis dar yra apie ka, nematyto miesto laime, skanaus maisto ir grazaus viesbucio sekme.

Gerai, kad Milanas - ne visai tikras italiskas miestas, kad nereik pastoviai koncentruotis i visas keturias puses vienu metu. Miestas atvaziuojantiems nepagaili laiko issikalbet ir verta demesio objekta svysteli tik karts nuo karto. Visur cia speji letai vezliodamas per savaitgali. Butinai tarp klajoniu po miesta turi nusest saltos kavos, ledu ar Campari sodos: nes juk vasara, nes karsta, nes niekur neskubi. Ankstyva vakara – aperityvas. Gerai, jei kas rekomenduoja patikima vieta, jei ne – didelis pasirinkimas ir daug sansu paciam ta geriausia vieta rasti. Mums su Asta Fioraio Bianchi Caffè penktadienio aperityvui rekomendavo Roberta (B&B seimininke). Geliu salonas aka kavine/baras - labai mazas ir visi pavakariaujantys tik taupiai asmenines erdves teturejo, o kur dar laviravimas tarp geliu vazu su taure vienoj rankoj ir lekste kitoj. Ko gero, dauguma lankytoju cia vietiniai, arba tikrai ne pirma karta. Darbuotojai ju vardus zino ir tiesiog sukteli, kai gerimas jau laukia. Dvieju baltu varnu, barmenas irgi neuzmirso ir, kad vakaras eitusi geriau, mums 'prisege' labai mandagu (ir angliskai kalbanti) daktara Andreas. Ir laikas neprailgo.

Apertityvas, siaip jau, - paprasta ideja, savotiskas musiskos happy hour atitikmuo, tik ne pigiais gerimais vilioja, o i gerimo kaina iskaiciuoja uzkandzius. Ir uzkandziai - tai ne kokios ten trys alyvuoges ir bulviu traskuciai (nors sito gero irgi kruvom buna), bet darzoves, suriai, mesa, duona, picu gabaliukai. Praktiskai vakariene, jei zinai kur eit. Nutarem sito malonumo ir sekancia diena neatsisakyt. Butume grize, kad ir i ta pacia vieta, bet tokiu baru ten tiek daug, todel sestadieni buvo jau naujas Obika Mozzarella Bar Breroj. Ir vel sekme!

Sekesi mums ir su vakarienem. Penktadieni Charles rekomenduotas restoranas, nors jau buvo smarkiai link devyniu, vis dar nedirbo, tai, tiesiog, ejom per Brera ir bandem savo laime. Ristorante il Cestino Coros ta musu laime sustapde Prosseco burbulais, uzsisakem ju dar ir nusedom visam vakarui ragaut pastos su juros gerybem.

Sestadieni vakariene rinkomes arciau namu. Vel rekomenduota Robertos, ir vel ne pro sali - Il Nuovo Yaht. Seimyninis juro gerybiu restoranas, visaip kaip bandantis tapti jachta. Butume pacios eje, vargu ar butume susidome, o be to net durys ten uzrakintos, pro langus nieko nesimato, ir net jei matytusi - mazai naudos.

Sekesi ir i sonus dairytis. Duomo visas dienas buvo aplipes ir turistais, ir vietiniais, o vienu metu net Occupy (speju :)) Milan aktyvistais, tai ilgai ten neuztrukom: vakarejant pasidairem nuo stogo terasu, trumpam nosi i vidu ikisom ir tolyn. Is anksto turejom bilietus Leonardo Da Vinci Paskutinei Vakarienei (idomu, noretusi daugiau, bet kai tiek norinciu, konvejeris neisvengiamas), o iki sestadienio pietu buvom pasiryze Dizaino Muzieju isziuret ir valanda kita pailset ten pat ilgai pietaujant.

Paskui tingiai i La Scala. Aisku, geriausiai butu buve eit i spektakli, bet nei laiko nei sukneliu neturejom, tai bandem savo laime nors viena aki i pacia sale per Teatro Muzieju. Ir – aha – sekesi. Lapas, prie bilietu kasos ispejo, kad vyskta repeticija ir tik pro stikla gal gausim paveizet, bet loziu priziuretojams visai netrukde veiksmas ant scenos, ir jie norintiems leido per balkona laisvai dairytis. Tetras - labiausiai klasikinis, koki tik gali isivaizduot: raudono aksomo ir aukso lipdiniu interjeras, sunkus kristoliniai sviestuvai, daug erdves soniniuose baruose ir mazytes lozes  - viskas lygiai, taip kaip karietu laikais. Pati muzieju jau tik del visa ko praejom :). Reik but maziausiai vidutiniu operos zinovu, kad galetum tinkamai ivertinti tai, kas ten eksponuojama. Ejom ten, kur zinios gilesnes - i auksini mados kvadrata :).

Sakmadieni vel letu zingsniu traukem per Milana: Sempione ir Giardini Pubblici parkai, Pinacoteca di Brera ir paskutiniai skrandzio malonumai Bianco Latte.

Sekme uzpakali atsuko tik Bergamo orouoste. Laukiantys liko be naujo maistinio atradimo - surio buratta. Ieskosim Londone. :)

Visos foto cia

o kas del $, tai Easyjet Gatwick to Milan Linate £41, X73 autobusas is Linates i centra 1.50eur, Ryanair Bergamo to Stansted £37, shuttle bus 'Terravision' to Bergamo 5 eur,  Tara Verde B&B 120eur uz kambari uz nakti, vienkartinis bendras metro/tramvajaus/autobuso bilietas 1.50eur, Duomo terasos 12eur liftu ir 7eur laiptais, Da Vinci Paskutine Vakariene 23eur, Triennale Design Museum -10eur visoms salems, La Scala Teatro muziejus 6eur, Breros Galerija 6eur, aperityvas paprastai 10eur, vakariene dviem su gerimais ~80eur.

...although it looks like picture has been taken in France

Smagu buvo per atostogas. Daug ispudziu, daug foto. Geras oras, zydras vanduo, auksti kalnai, miniatiuriniai kaimeliai ir skanus maistas (tik, svelniai tariant, daugoka jo musiskam skrandziui). Tikrai pailsejom. Butu laiko (ir pinigu) dar ir ilgiau butume pabuve. Tikrai dar butu ka ten veikti. Mes gi tik siaures rytinej, rytinej ir pietrytinej pusej kad pasitrynem. Ir tai dar noretusi ten daugiau laiko paklaidziot.

Keli dalykai pasidare aiskus, dar ta pacia diena, kai atskridom ir vaziavom per kalnus viesbucio link - sala didesne, nei mes isivaizdavom, keliai daug vingiuotesni, nei parodyta ant zemelapio, ir viskas uztrunka ilgiau, nei kelioniu vadovai raso.

Tas pirmos dienos vaziavimas per kalnus nepasirode mums ypac vasariskas - buvo saltoka, lietus tarpais krusa pavirsdavo, ir karts nuo karto ivaziuodavom i debesi. Desimt dienu dar buvo pries akis, tai vistiek tikejomes, kad nors truputi dar saules pamatysim (ne ziemos atostogu gi atvaziavom), bet del visa ko stodinejom ties grazesniu posiukiu, kad ir per lietu, kokio kalno ar kaimelio nufotografuot. Jau veliau supratom, kad ten kur buvo pilkai juodi debesys, turejom Etna matyt ir kad toj salos pusej, kur mes buvom, Etnos nematyt neimanoma (nebent ji debesy). Net neisivaizdavom, kad toks didelis kalnas, va taip va, virs visko gali stugsot (is lygumu salies mes, su Juozapines "kalnu" :D).

Pasirinkta B&B La Rosa Del Mare "uzskaitem" is karto. Vaizdas nuo ju terasos is visu kambariu nerealus. Namas senas. Storos sienos, aukstos lubos ir visiska ramybe (tik kartais nuo vedancio i nama siaurutelio kalnu keliuko girdedavosi vaziuojanciu masinu pypsejimai, nes Sicilijoj normalu prie posukio, kur tu nieko nematai ir taves nemato, papypseti).

Lena ir Pipo ne tik aplink namus mumis rupinosi, bet ir pora geru vietu pavalgyt parekomendavo, su ekskursijom padejo. Tiesa, be masinos jau pas juos niekaip. Taksi, tam kurortiniam miestelyje Gioiosa Marea, kur nuo terasos matos ir kur turbut kokie tarpmiestiniai autobusai ir traukiniai sustotu - neegzistuojanti savoka. Zodziu, nori issimaudyt juroj - vaziuok, nori valgyt (isskyrus pusrycius) - vaziuok, nori i parduotuve - vaziuok, o jau apie dauguma lankytinu objektu net nekalbu - ju isvis be masinos nepasieksi. Tai ir engem gauta Lancia Ypsilon.

2500km per tas dienas nuvaziavom. Kad kazkur vaziuojam dar sapnuojam ir siandien (baisiausiai, kad abu kartu is to paties sapno pabundam, pasiblaskom ir vel ramu).

Vis galvojau, kaip cia sudeliot tuos ispudzius. Grieztai padieniui jau, ko gero, nelabai gausis - reikejo ta pacia diena rasyt, bet tos chronologijos su menkais nukrypimais bandysiu laikytis. Juo labiau, kad ir nuotraukos taip sudeliotos - bus lengviau prisimint. :D

Tai pirma (geguzes 20-tos) popiete nelabai ka ir veikeme. Apziurinejom savo naujus namus, pervaziavom kaimeli ant gretimo kalno ir pries septynias susiruosem vakarieniaut i kurorta prie juros (daugiau tokios "klaidos" nedareme - viskas uzdaryta, daznai net 8pm budavom pirmi valgytojai :D, nebent esi dideliam mieste, arba labai populiarioj turistinej vietoj). O jau maisto kultura, kokia skirtinga. Pirma vakara jau mums akys ank kaktos issoko. Ateini zmogus astunata vakaro valgyt  - tada tau atnesa duonos, vyno (ar kitokiu gaiviuju gerimu), paskui bruschetta (is principo paskrudinta duona su pomidorais papjaustytais ant virsaus, kartais dar su svoguniukais pamaisyta, zodziu, jie net maistu to nelaiko), tada ateina laikas antipasti (suprask uzkandziai visokiausi, lyg pries tai dar neuzkandom; tai mes dviese, tik viena jau is ju uzsisakydavom pasidalinti, nes kur cia, dar net neipusejes to saraso buni; populiaru visokios pagrilintos darzoves, suktinukai is tu paciu darzoviu, prosciutto su melionu, juros gerybes ir t.t.), po to seka primi (isskirtinai makaroniniai patiekalai; ir va gauni didziausia lekste), secondi (mesa, zuvis ar picos) ir kaip cia be deserto (dolci) apsieisi. Ir kai visa sita maista baigi valdyt per kokias 2-3 val reik gi, kad kazkaip tas vargsas skrandis pradetu virskint, tai cia italai irgi labai gera buda turi. Meniu tai vadinasi digestives - mazas puodelis ekspreso kavos arba tiesiog cafe, limoncello, sambuca ar sokoladinis likeris. Kas kam labiau prie sirdies. I 50eur dviem zmonem imant ne visus patiekalus bet iskaitant vyna ir vandeni susitalpinti imanoma (+- priklausomai ar tai restoranas, tratorija ar siaip ten dar visokiu pavadinimu yra :D )

Antra diena buvom sugalvoje labai toli niekur nevaziuoti, tai ryte patraukem i ta pati kalnu kaimeli ant gretimo kalno - Piraino. Tik si karta pesciom ji sugalvojom issniukstineti. Jau vakar buvom nuziureje, kad tikrai labai grazus ir vaizdai i visas puses atsiveria kuo geriausi. Kaimelis, kaip supratom turi ilga istorija, nuo amziu amzinuju ir kaip bet kuris sicilietiskas baznytkaimis - maziausiai tris baznycias (bet nuo to tik foto grazesnes). Apziurejom dar ir ju kapines, nes nepasitaike musu kelionese dar tokio patyrimo, o ir siaip jos labai neblogai atrode - kaip atskiras mazas miestelis. Veliau tokiu "miesteliu" dar ne viena uzmatem tai sen tai ten. Po pietu sumasteme, kad savo "toli nevaziavimo lauka" reiktu truputi praplest, ir kadangi vienintelis kurortas su smelio plezu ant zemelapio pasirode arti, tai ten ir patraukem. O savokos arti/toli Sicilijoj labai reliatyvios. Ant zemelapio atrodo kaip 50km, pradedi vaziuot pasirodo, kad 100km. Jei tas 100km greitkeliu, vaziuoji greit (120km/h ir daugia), bet reik moket (nors ir nedaug ), o jei mazesniu keliu - daug leciau viskas vyksta, bet vaizdai pro langa zymiai geresni. Ir siaip nemegsta sicilieciai zenklu su kilometrais iki miestu suzymetais statinet. Vaziuoji puslavalandi, vaziuoji valanda ir nezinai daug tau ar mazai jau iki to tasko B liko. Jei koks zenklas ir buvo, tai jau seniai jis krumais apaugo... Nesuka sau galvos zmones del to. Lygiai kaip nesuka sau galvos pastatyt zenklus ir nuorodas i lankytinus objektus. Gerai jei vaziuoji Etna ziuret, o kitu lankytinu objektu radimas, paciu turistu reikalas. Zodziu, cia tokiu pastebejimu va islindo. Taigi,isvaziavom mes i Cefalu.

I vandeni nelindom, bet bamba popiecio saulej padegint spejom . Gerai, kad dar ne sezonas, tai besikaitinanciu ne tiek jau dau buvo, nes tas plezas ne toks jau ir didelis (ir i ta plezo gerumo "darzeli", galeciau viena kita akmeniuka imesti, bet cia, ko gero, mums koja visada pakisines Baltijos pajuris). Bendrai miestelis labai grazus, nes turi viska: jura, smeli, graziai derancius namukus su kysanciais baznyciu (net neabejoju, kad triju) bokstais, ir visa tai remiasi i didziule uola. Siaurose gatvelese simtai restoraneliu, mazu parduotuviu, ledainiu ir uzkandiniu. Labai smarkiai viskas orientuota i turistus, bet nebade akiu kazkaip visas sitas reikalas. Kad jau buvo karsta, pabandem ir granitos. Toks sicilietiskas ledu pakaitalas. Kaip jau istorija sako, ta pati tikroji granita turetu buti sniekas/ledas nuo Etnos uzpiltas citrinu, apelsinu, braskiu ir t.t. sultim. Vienur ja saldesne, kitur gaivesne duoda, bet tikrai labai skanu.

Trecios dienos tikslas buvo Taormina. Vaziavom per kalnus, samoningai vengdami greitkeliu (daug graziau, bet, deja, daug leciau), pro Tindari, papietavom Novara di Sicilia ir pirma karta pamatem Etnos virsune, islinduse is debesu (tiesa, daugiau ji is tu debesu nebeislindo). Taormina - pats zinomiausias Sicilijos kurortas isikures ant kalvos. Savo plezo neturi, bet norintys gali paguleti ant akmeniuku kalno apacioj (Mazarro). Tam paciam Mazarro geriau ir masina palikti (i virsu kelia cable cars ir yra lyg laiptai, kuriu mes taip ir nesuradome :) ), nes parkuotis Taorminoj labai mazai vietos, o tos kur yra laaaabai brangios. Miestas be visus kitiems graziems kalnu miestams budingu atributu, turi ir graikiska/romeniska teatra su vazdu i Etna (kai mes ten buvom, paskendus Etna baltuose debeseliuose buvo :D). Kai karsta smagu pavaiksciot aukstyn zemyn vesiom siaurom gatvelem, o vakare tose paciose gatvelese verda restoranu gyvenimas - zuja padavejai, gaudydami issiruosusius pavakarot. Prigavo ir mus. Buvo skanu, o musu padavejas buvo pats maloniausias/mandagiausias ir visoks kitoks -iausias, koki tik kada buvom sutike(ir, o stebukle (!!!), puikiausiai kalbejo angliskai). Dar vienas visu, kas cia apsilanko, must see objektas - Isola Bella.

Maza sala-uola, su siauru takeliu iki jos, su daug augmenijos ir nedideliu nameliu. Vanduo visur labai skaidrus, bet dugnas kaip ir pats plezas akmenuotas ir meduzu buvo nemazai (buvo ir neisvengiamas ikandimas, nes nu kiek galima vargsus gyvunelius tasyt :D).

Galvojom, kad su Etna sekancia diena mums pasiseks labiau, tai susipakavom siltus rubus ir hiking shoes ir vel per kalnus issiruosem i pietine kalno puse. I virsu galima vaziuot ir siauriniu slaitu, bet ne tiek aukstai, o paskui vienintelis variantas auksciau keltis su dzipais. O mes protingose knygelese pasiskaitem, kad daugiau veiksmo yra pietinej pusej. Jau is gana toli pamatem, kad virsunes siandien vel neteks pamatyt, bet jau buvom nusiteike, ir dar tas amzinas "o gal..." debesys prasiklaidys, tai vistiek vaziavom.

I virsu gali madaug iki 2km uzvaziuot. Va tada jau reik visas sriukes, batus ir ilgas aprangas issitraukt, nes temperatura, nuo to koks oras apacioj mazdaug 15C skirias. Mums pasitaike apie +10 ir nelabai vejuota. Toliau kelemes keltuvu iki mazdau 2600m ir tada i dzipus persede galejom beveik iki pacios virsunes. Mes pasirinkom tik keltuva, nes debesys pacia virsune apgule sau ramiausiai toliau buvo, tai pagailejom 51eur uz "eziuko ruke" patyrima. O ir siaip mes su savo pasivazinejimais jau i antra dienos puse ant tos Etnos pasirodem, tai baisu buvo, kad teks nakvot tam salty :D. Pati Etna tikrai paliko ispudi: ir kalno dydis, ir dirvozemis, ir augmenija (kol patys vaziavom tai vynuogynu laukai didziausi, citrusiniu vaisiu sodai, auksciau jau visokios zoles galiausiai isvis nieko, tik juodai raudona zeme), ir sniegas.

Cia buvo visiskai kitokia vieta, nei kad mes pries tai kazkur buve. Ir kol kas pati auksciausia. Vakarieniavom Etnos siaurinej papedej - Castiglione di Sicilia. Dar vienas klaidus kalnu miestelis. Pasivaiksciojom, kol sutemo ir ejom bandyt si karta pilna tradicini meniu.:D

Tiek vazineje privargom ir penkta diena tiesiog neveikem nieko. Saulutej sildemes, maudemes, vel sildemes, snaudem, skaitem ir tingejom. Planavom, kur cia patraukt toliau. I Agrigento puse! Paties miesto, kaip ir nematem, tik krastu pravaziavom. Ne toks tikslas buvo. I Sventyklu Sleni norejom.

As smarkiai prijauciu visokiom graikiskom/romeniskom griuvenom, tai po Romos man cia antra tokia idomi vieta. Yra i ka paziuret ir apie ka pagalvot. O ir plotu parkas nemazas, tai gera pusdieni tikrai ten galima uztrukti. Apie 15 minuciu automobiliu nuo Sventyklu Slenio, vaziuojant pajuriu i virsu prie Realmonte kaimelio yra Scala dei Turchi (Turku uola -savo varda gavo del turku piratu ten anksciau issilaipindavusiu). Buvau labai pikta ant savo kelioniu vadovo, kad uola net nebuvo i ja itraukta (siaip prastas tas kelioniu vadovas pasirode; tik isitikinau, kad nereik nuo Lonely Planet nusigrezt, net jei ten nera tokiu graziu foto). Trikampes formos, lyg apvaliais laiptais i virsu kylanti ryskiai balta uola tiesiog traukia aki ir ypac gerai atrodo zydro Vidurzemio juros vandens fone.

Gali degintis ir gulineti ant pacios uolos arba smelio papludimiai yra is abieju pusiu. Tik va siuksles is tu papludimiu jiems smarkokai reiktu parankiot. Bet su siukslem tai pas juos, kiek matem, tai rimta beda. Kruvos saldytuvu, skalbimo masinu, deziu, maisu ir dar nezinia ko tiesiog bado akis visur. Buvom sugalvoja, kad vakarieniai bandysim susirast restorana kalnuose, kuri musu  viesbucio seimininkai buvo mineje. Naiviai pamastem, kad rasim patys, be nuorodu. Neradom. Teko tenkintis jau isbandytu restoraneliu Gioiosa Marea'oj (nors skustis cia irgi nera kuo).

Ryte kelemes kuo anksciausiai ir vaziavom i pacius pietus. Susiplanave buvom Siracusa, Noto ir Ragusa. Nuo greitkelio Etna matesi kuo puikiausiai is kuo toliausiai. Truputi buvo gaila, kad ji tik dabar "islindo", bet bent jau pamatem :D. Po dvieju pirmu miestu ziurejimo, nuprendem, kad arba siandien ne miestu diena, arba mums labiau patinka tas, kas prie/is gamtos ir nusukom ieskot Cava Grande. Ivairus rasinetojai interneto platybese sako, kad cia arciausia, ka Europoj gali gauti panasaus i Didiji Kanjona Amerikoj. Iblei kalnuose, netoli Avolos miesto Cassibiles upe prasigrauzus sau "takeli" i jura. Atrodo Cava Grande tikrai didingai, bet nepaisant savo dydzio mes kanjona vos vos suradom. Beda viena - nuorodu jokiu. As jau buvau visai vilti praradus, nes jau pusantros valandos vazinejom ratais ir naudos jokios, bet kazkas musu is auksciau turbut pasigailejo, ir uzvede ant gero kelio.Visos atrakcijos esme - mazdaug 300m lipi zemyn vingiuotu takuciu iki apacioj susidariusiu mazu ezereliu, pasimaudai ir atgal i virsu (sioks toks issukis). Per 3 valandas mes mazdaug apsisukom.

Tie patys rasinetojai interneto platybese sako, kad sezono metu visus lipancius zemyn suregistruoja, korteles duoda (suprask, aplinistai :D), o jei iki 17h negristi siuncia gelbetojus ieskot, nes civilizacijos ten jokios ir jokio rysio telefonui nera (Bet mes kai ne sezono metu buvome, tai niekas nieko musu neklause, korteliu nedave ir po 17h gelbetoju nesiunte, nors grizom tikrai veliau). Vakarieniavom pusiaukelej iki namu - Taorminoj. Po to dar smagiai po naktini miesta prasiejom. Ir jau greitkelyje sauniai su vietos karabinieriais pasikalbejome - jie italiskai, o mes lietuviskai/angliskai. Tai nedaug tos snekos ir buvo. Jis i mus paziurejo, mes i ji (o karabinieriai, bendrai paemus tai labai jau gerai atrodo sakyciau, ypac auliniai batai ir i juos ikista stapdymo lazdele. super ideja! tai ne kokie ten kerzai) ir arivaderci.

Ketvirtadienis buvo labai karstas, bet mes jau turejom bilietus i Stromboli. Mums paaiskino, kad ne sezono metu i sia sala plaukia laiveliai tik karta per savaite, tai kitos iseities kaip ir nebuvo - jei ne siandien, tai isvis ne. Tokio pasirinkimo net nesvarsteme, nes veikiancio ugnikalnio dar nebuvom mate. Bilietai (kaip ir viskas Sicilijoj) - nepigus. 60eur vienam zmogui uz plaukima laivu, pora valandu Panarea'oj, pora valandu Stomboli saloj, vakariene (pasta su vynu, deja is plastmasines lekstes) laive ir sprogimu bei lavos stebejimas virs Strombolio saulei nusileidus is juros. Skamba visai romantiskai, bet kai visi 200 (ar kiek ten ju buvo) zmoniu, susivercia i ta pacia laivo puse ir vienas per kita bando padaryt savo gyvenimo kadra, sprogsta ta romantika lavos burbulais. Nors bendrai paemus, tai isvyka si mums visai nusiseke. I laiva ilipom beveik paskutiniai, nes kol radom kaip, kur ir kur susimoket uz masinos stovejima Milazzo, musu laivas buvo beisplaukiantis. Prisedom prie staliuko su pagyvenusiu zmoniu porele ir neapsirikom. Ele ir Ross'as buvo super. Visu keliu turejom snekos ir juoko. Is dvieju kaimeliu, kuriuos aplankem kiekvienoj saloj (San Pietro Panarea'oj ir Sari Stomboli'je) mums labiau patiko Panarea. Kazkaip jaukiau ten buvo, nors Pipo sake, kad Strombolyje geriau, nes yra plezas (oi nezinau nezinau; nelipo mums tas juodas smelis, kazkaip oi nelipo). Panarea'oj sutikom ir 17 metu jau ten gyvenancia lenke, kuri "apsviete" mus pasaulinio garso zvaigzdziu vilu klausimu, ir sake nieku gyvu i Lenkija negris. Na ir visos dienos kulminacija - pamatyti lava virs Strombolio. Pamatem, pliusiuka galim uzsidet, tik gaila kad palyginus trumpai (kam - malonumas, o kam - verslas, tai ner cia ko istisa nakti tiketis vienoj vietoj prastovet). Greiciausiai, daugiau lavos ir geresni vaizda pamate tie, kas savo kojom lipo i virs to verdancio Strombolio kraterio iskilusi kalneli. Gal kada ir mes tokia isvyka pasiplanuosim :D.

Likusias atostogu dienas praleidom aplink viesbuti. Tingiai ilsejomes tikraja tu zodziu prasme. Prisikynem vietiniu apalesinu ir citrinu naminiam limonadui, toliau deginomes, maudemes ir pagaliau radom abu seiminku isgirtus kalnu restoranus. Mes galim prisideti prie visu pagyru ir dar savo si bei ta papildomai pamineti. Dar niekada nebuvom valge kazkieno dining room'e. Bella Vista tratorija kaip tik tokia ir buvo. Atvaziuoji keliuku, kuris jau net i toki varda vargiai pretenduotu, pasuki pro kazkieno kiema, kad i kazkieno kito kiema patektum. Kad cia viesa valgymo vieta rodo, tik maza lentele ant sienos ir tai, kad siaip valgomajam dazniausiai stovi tik vienas stalas, o cia ju buvo gal 8. Vyras padavejas, zmona vireja, dukra tam paciam kambary pati valge ir TV ziurejo. Angliskas meniu parasytas tik apgraibom, tai nelabai buvom tikri, ka gausim. Bet niekas nenuvyle, buvo skanu ir kaip visada per daug. Kitas restoranas -Borgo Murauto - buvo tikras restoranas su baltom staltiesem ir medziaginem servetelem. Keliukas i ji buvo dar siauresnis ir negalejom patiket, kad ten dar isvis kas yra, nes zenklas per visa kelione buvo tik vienas ir tai toks ne per ryskiausias. Pipo nupiese mums planeli, kaip iki ten nusigauti, bet mes paklaidzioti ir tai sugebejom. Restorano specializacija - vietiniu kalnu juodos kiaules mesa, tai meniu jie net neturi. Tik pasiklausia ar alergijos niekam neturim ir viskas - lekstes plaukia viena po kitos. Tik valgyt ir dziaugtis belieka.

Tai ir dziaugemes. Nuo kokios desimtos valandos terasa pasidare sausakimsa, o isvazinejant jau kazkas lauke, kad i musu vieta galetu masina pasistatyti (gal cia tik ta viena vakara mergeles leido bernelius pasizmonet vienus, bet publika tam restorane buvo iskirtinai vyriska :D).

Gaila, kad atostogos baiges, ir beveik gavosi, kad jos butu truke truputeli ilgiau (tiesa, ar butu mums taip patike, dar klausimas) - Catania'os oro uoste mums vos ne vos leido skristi su lietuviskom ID kortelem :D, bet angliskas vairuotojo pazymejimas padejo. Nezino jie ten nei Europos Sajungos, nei tuo labiau Lietuvos ir galvos jiems del to tikrai neskauda.

Visos Nuotraukos