Jau nuo penktos ryto lekem. Norejom kuo greiciau, o gavos, kaip planavom. I Skotija ivaziavom 11val ir buvom jau beuzsisvaigsta apie popiete Highland pleze, bet trys juostos angliskam greitkely suejo i viena, ir ate saule ant smelio. Bet kelias uztat smagus, o to kelio gale Bilbster House.

Tevu vaikam perduodamas senas didziulis namas (kuriam ko gero dar ir McLeod'o dusia vis dar gyvena), su ivaziavimu per zemai nusvirusius medzius, i uzslepta apvaziuojama kiemu. Pablukusius kilimus ir pusmetrio storio sienu laikoma vesa atpirko gausus pusryciu stalo serviravimas ir (!!!!) sildomas ciuzinys. Va taip va jie toj Skotijoj lietu ir vejus istveria. Kiekviena pilis (o ju visuose kaimuose jei ne visa, tai bent griuvesiai) turbut privalomai turi sildomus ciuzinius, kad seimininkus ir svecius jaukiai uzmigdytu.

Plezai Skotijoj - nerealus ir dar visiskai tusti: balto smelio kopos, zydras vanduo (bet cia gal tik liepa), atsitiktine pilis pusiaukelej i horizonta. Kazi ar cia kas gentim nuo pilvo ant nugaros vartos.

Wick - nuobodus miestelis: tylu, ramu ir pilka. John o'Groats gyvenviete dar liudnesne. Jei ne zvejai, savo valtyse rusiuojantys ivairaus plauko dienos znypliniu laimiki, galetum su vejais is nuobodumo kaukt. Dabar gi gauni pasposksot kaip omarai ir krabai bando paskutinikart pabegt nuo puodo. Puodai matyt ne siaurietiski, nes vietines uzeigos valgiarasciuose ju neturi. Wick galim pagirt tik del Mackays viesbucio restorano ir vietinio Old Pulteney viskio likerio.

Mon, 15 Jul; Day 3 arba 1st day of cycling

Man - lengvas sokas. Mate mes burius dviratininku, bevaziuojanciu i visokius nenormalius kalnus, bet cia jau ne kazkoks nepazystamas, kurio pravaziuodamas pagaili. Net masinos vietom gaila buvo, o nei sava, nei ka. Dar kelis siaurinius plezus apvaiksciojau ir zemyn i salos viduri.

Tue, 16 Jul; Day 4 arba 2nd day of cycling

Net ir neprisimenu kada paskutinikart (neskaitant vakar) vaziavau tokias siaurais keliais ir tiek sukinejaus. Visa diena aplink Loch Ness ratais Neses ieskojau. Nuo koju nusivariau ir nieko. Anei Neses purpt. Net pietaudami ties Foyers stebejom ezera, kad neduokdiev... Deja.

Spean Bridge kaimas, siaip jau yra sankryza patogi tiems, kas link/is siaures keliauja, tiems, kas i Glen Nevis ruosias kopt, kas i salas plaukia, kas Loch Ness lanko, kam nesinori Fort William surmulio ir dar daug kam. Mums cia pasitaike kol kas geriausias B&B - Spean Lodge. Jei kada vel pro sali vaziuotume, tikrai tik cia. Sutapo biolaukai visom prasmem. Noro, kad sveciui patiktu, cia su kaupu. Taip naturaliai, neperspaustai. Net jei ir seimininku silumos nejaustum, pats namas sutvarkytas iki smulkmenu. Kokybiskai ir solidziai, visi daiktai ir baldai gyvena kartu, jokios pigios prabangos ir bereikalingu niekniekiu.

Spean Bridge paliko gera ispudi ir del rekomenduoto Russell's restorano. Tokiam kaime antradienio vakara staliuka mums vos gavo (!!!), o ir kompanija keliaujanciu amerikieciu is Pietu Karolinos cia sutikom. Aisku, conversation starter ir vyraujanti tema buvo, Edgaro vaziavimas dviraciu, bet veliau aptarem vestuviu metinas, busimas biblioteku lankymo atsotogas, nauja velodroma amerikieciu mieste ir taip isilinksminom, kad restoranas uzsidare.

Wed, 17 Jul; Day 5 arba 3rd day of cycling

Pusryciams pries iprastos koses, sukirtau kepta rukyta kipper'i (zuvis cia tokia, bet kaip lietuviskai), bet buciau ir keptai karvei pasirasius, kad kuo ilgiau Spean Lodge uztrukt. Glen'as startuojanti Edgara nusifotografavo, po vaisiu pyraga kelionei iteike ir visi issiskirstem.
Man kopinejimo aplink Glen Navis diena. Deja, tik trumpam hike'ui turejau laiko, o ir jis uztruko ilgiau nei tikejaus. Grynas oras uzliuliavo, laiko nepasiskaiciavau, telefono rysio kalnuose nebuvo, ir nespejo komanda, savo pedaluojancios zvaigzdes vytis.

Mes apsitojam Lochgilphead. Miestelis pats savaime, nei kazkuo ypatingas, nei baisiai idomus; labiausiai jis - patogus, nes arti keliu i kitus miestelius, is kur keltai kelia i daugybe skotisku salu, nors siaip jau ir tas Argyle grafystes kampas kur Lochgilphed, laisvai turbut iki salos pritempiamas: didziuliausiu ezeru, upiu, kanalu ir juros liezuviu raizgalyne. Sleniai, kalnai ir nesibaigiantys keliu vingiai, uzsagstyti pilimis ir viskio daryklom, atsitiktiniais golfo laukais, mazu laiveliu virtinem ir uzkloti lengva pilkuma.
The Corran mane sutiko Jill - kalbi ir draugiska samdyta seimininke, isimylejus nama ir atrodo visus darbus, dirbanti beveik pasisvilpaudama. Niekaip jai nesusiejo, kaip zmones pasirizta, tokiems pasivazinejimam per sali (bet cia ir man ne visada susieina).

Thu, 18 Jul; Day 6 arba 4th day of cycling

Siandien Edgaro marsrutas per Arran sala ejo. Neplanavau jungtis, bet uzsimaniau pasiplaukiot ir as, kas zino, kada vel salia kokios siaurietiskos salos busiu. Per galva vertemes (nors gal ir ne visi), kad tik i pirma kelta spetume. Kelias vel ejo palei vandeni, o ryto migla dar tik kilo nuo Loch Fyne ir siaurinius Arran salos kalnus, kuriuos vakar is savo kambario matem, buvo sunku iziuret.

Claonaig i Lachranza keltas - visai mazas, vargu, ar daugiau nei 10 masinu butu talpines, bet ir tiek norinciu nebuvo. Plaukimas trumpas, vos 20min, bet pakeliui spejau delfinus pamatyt. Is tos nuostabos tik spoksojau.

Po lengvu virazu Edgaras i savo marsruta isoko, o as - i skotisko viskio darykla The Arran Whiskey Distillery. Vos i antra kelta atgal didziojon salon spejau. Galejau ir nespet, nes visi popiet pasitaike miestai - Adrrossan, Troon, Ayr - nesudomino niekuo. Net jura mazai jiems padeda. Atsigavau jau tik kai i kelia link B&B isukau. Iki siol apsistoje buvom miesteliuose ir kaimuose, o siandien miegam vienkiemy. Kazkadais buves mokyklos pastatas vienui vienas ant kalvos slaito prilipdytas, o apacioj kiek matos slenis ir Ayrshire plynaukstes. Vienoj namo pusej seimininkai Mike ir Liz, kitoj - mes. Nera siandien sveciu daugiau, mes okupuojam visa gala. Isikurem kaip namie, tik be naminiu prievoliu.

Fri, 19 Jul; Day 7 arba 5th day of cycling

Kol ryte isikalbejom su Mike, tai jau nelabai ir laiko liko, ka nors veikt. Lunch'ui susitikom visai pries pat Skotijos-Anglijos siena - Bankend, o po pietu as tiesiai i Keswick. Lake District virsuje mes dar buvom nebuve. Keswick, atrodo, yra didziausias miestas aplink, bet toks visai smagus: ir padoriu vietu pavalgyt yra, ir ezero krantas netoli, ir jei ko prireikia pirkt paskutine minute  didesne tikimybe, kad cia rasi. As Keswick ejau i piestuku muzieju. Puse tukstantmecio atgal po audraus isvartytu medziu saknimis piemenys visai salia pirmakart atrado grafita, ir nuo tada regionas ilgus metus buvo paciam grafito gavybos ir perdirbimo centre. Muziejus - nedidelis, bet piestuku prisirykiave lentynu lentynos. Viskas sudeliota pagal metus, kietuma, spalvas, truputis gamybos paslapciu, istorijos ir dabarties. Perkant bilieta, moteriske lyg ir tikejos, kad busiu atsivedus koki bambli, suprask, piestukai - vaiku reikalas. Truputi ironiska, bet as muziejuj sutikau tik suaugusius. Mes visi ten arba vaikystes, arba vesos (kieme visa diena +30) buvom pasiilge.
Apsistojom vos uz siaures-vakarinio Lake District krasto: truputi atokiau nuo pagrindiniu susiburimu, bet kad lengvai, ka reik, pasiektume. Newbiggin mazas kaimas, bet nuoroda is autostrados turi, kas ko gero reikstu, kad ne toks tas kaimas ir mazas vietiniais mastais. Tymparon Hall - dar vienas senas namas pritaikytas keliaujantiems. Reiktu jiems cia truputi atsinaujint, spalvu ir rastu kieki apmazint, kelias uzsisedejusias kandis iskraustyt, ir vidus atitiks isore ir taip ispuoseleta soda. Bet net jei tai niekad ir nenutiks, namas vistiek idomesnis, nei aibe ekonomines prabangos ir euroremonto suzalotu B&B.

Sat, 20 Jul; Day 8 arba 6th day of cycling

Vakar kirtom siena ir scrambled eggs siryt jau valgem Anglijoj, kurie beja Tymparon Hall buvo iki siol patys skaniausias, o ir full English breakfast lekste atrode gausesne (ne tai kad anksciau neuzteko).
Gimtadieninis vaziavimas Edgarui, o as jo dienos proga Windermere ezeru plaukioju. Svente kaip ne kaip!
Margaret patartas kelias isilgai Ullswater ezero buvo nerealus, o trumpa atkarpa nuo Kirkstone pass iki Ambleside - turbut pati staciausia mano kada vaziuota; net susiradau, kur tos 2 mechanines pavaros yra, nes visi kelio zenklai tik apie tai ir rekavo: stay in low gear, danger of skidding (nei as su fixiu, nei ka), max speed 10mph. Tai va taip va letai ir saugiai as iki Ambleside, o paskui jau ir iki jo prieplauku Waterhead. Ambleside - vienas is tu beveik parodiniu miesteliu su atvirukiniais namais sausainiu sienom, cukrinem gelem vazoneliuose ir sokolado ezeru beveik iki pat duru. Vel sviete saule, tai viskas dar graziau atrode. Windermere ezera mes jau zinom, tik nuo Bowness i apapcia - pietini krasta truputi pazistam. Zmoniu cia nepalyginamai daugiau, nei visur kitur auksciau kartu sudejus. Visuotinis judejimas ant vandens ir sausima vyksta - judi, vadinas dalyvauji.

As jau vel ryskiai velavau pietaut, o dar makaronu salotu reikejo, kad tie pietus apskritai ivyktu. Sventinis piknikas buvo Glasson dokuose ties Lune upes ziotim zemiau Lancaster. Stebejom besiparkuojancia barzas ir deginomes.
Vakarojom ir nakvojom tikram uky visai salia Burscough (Lancashire). Sunkokai randamas, bet gerai irengtas 3 kambariu B&B virs farm shop ir tea rooms, mums buvo pats tas. Cia pat eina Liverpool kanalas, tiltukai sukiojas, kad duotu kelia praplaukianciom barzoms, ir visi happily ever socialize in the local pub. Musu modernus ukininkai ne tik kad PayPal naudoja, bet pasirodo ir Vietnama dviraciu apvaziave.

Sun, 21 Jul; Day 9 arba 7th day of cycling

Papusryciavom su visa ukininku seima ir ate. Siandien jau vesiau - iki +22 ir debesuota. Pats tas vaziavimui ant siauros sedynes. Tuo labiau, kad vietoves tarp Liverpool ir Manchester nuobodzios ir industrines. Tik spausk gaza, o spausk. Ir man - ne saules voniu diena, as keisciausio pavadinimo pilies - Cholmondeley - sodus ziurineju.

Paklausiau vietiniu, kaip teisingai tart, tai ir jie truputi suabejojo, o siaip sake, vargu ar rasciau daug zmoniu, apskritai sita vieta zinanciu. Issikalbejau su pora arbatautoju, o jie pasirodo dazni lankytojai Shropshire hills (net foto is paskutiniu pasivaiksciojimu fotoaparate vis dar turejo) ir tik patvritino musu puiku pasirinkima sustojimui. Church Streton, atrode kaip aplinkiniu vietu hiker'iu rojus. Tiek zmoniu su siaurietiskom lazdom ir kuprinem vienoj kruvoj nebuvau macius. Bishops Castle - daug tylesnis, spalvotu nameliu miestelis, kur net saligatviai atrodo zydi. Tiesa, yra ir uzmisrtu pastatu bei gatviu; kadanors gal ir juos kas nors atras.
Zenklu, i Norbury, kur mes apsitojom nera. Pasidaviau, dar nepradejus ieskot, ir tikrai nezinau, kaip cia atvaziavau. Google maps atvede. Norbury yra tik baznycia ir telefono budele. Ir dar aisku yra The Couch House B&B su naminiu restoranu, bet pro sali eidamas, neuzsuksi. Nezinai, tikrai nepagalvosi. Sitas B&B eina i 'jei kada pro sali suksim, tikrai tik cia' sarasa. Tuo labiau, kad ir vakarienes niekur nereik eit: Charles gamina, o Carol nesa i stala. Ir labai skanu. Didziausias atradimas - warm Mediteranian salsa (pomidorai, anciuviai ir juodos alyvuoges su lasu aliejaus, 10 minuciu pasildyta orkaitej). Mes sekmadieni buvom vieninteliai nakvotojai. Visa jauku namo gala su maza terasa turejom sau. Uz lango nakti mekeno avys, o baseinely ciurleno fontanas. Mums visiskai svetimas 'triuksmas'.

Mon, 22 Jul; Day 10 arba 8th day of cycling

Visa ryta praleidau tarp Norbury kalvos aviu.

Planavau zygiuodama ir pasizvalgyt po apylinkes, bet buvo labai ukanota, tai tik linksminau avis ir tiek. Tiesa, nespejau iseit, o jau vietinis sustojo paklaust, ar as tikrai nepasiklydus. Pasivaiksciojau trumpai ir i Velsa. Vienintele nakvyne Tintern, tik jis tiek velsietiskas, kiek tokiais yra pasienio miesteliai. Be aplinkiniu kalvu ir ciceronu vienuolyno griuvesiu, Tintern turi ir Wye upe. Net musu kambario vonia buvo su vaizdu i Wye: stovi po dusu ir ziuri, kaip upe i viena ar kita puse teka. Ir visos tos angliskos upes i visas puses teka: cia, atrodo, perbrist gali, cia ir Nese praplauktu, peleku vandens virsaus neuzkabinus.
Anika ir Ian'as - buve geliu vaikai. Apkeliave puse pasaulio ir dabar nusede Tintern. Kepa savo duona, pusryciams duoda vafliniu blynu su kanadietisku klevu sirupu ir kalba, kalba...

Tue, 23 Jul; Day 11 arba 9th day of cycling

Is The Old Rectory isvaziavom velai. Vos 10 siandien Edgaras ispedalavo, nors diena laukia ilga, ir pasak Ian'o, rimtas niekaip neisvengiamas kalnas, gi Tintern'as Wye upes sleny istises.
Per pusrycius visokiu tam paciam miestely verdamu gerybiu gavom paragaut, tai as pries palikdama Velsa dar butinai sau sio bei to norejau nusipirkau. Deja, agrastu sirupo Wye Valley Shop siuo metu neturejo, bet rabarbaru uogiene ir dovaninis ale trio will be as good.
Vakar man labai patiko Tintern Abbey griuvesiai.

Nezinau ar tas pavesis, kuri aukstos sienos duoda +30 laipsniu karstyje, ar tokiai vietai priklausoma gera aura, bet siandien dar valanda ramiai cia pasedejau ir savo knygos paklausiau. Mazai tam turiu laiko. Tikejaus per sias atostogas daug paklausyt ir paskaityt, deja, pasirodo, negaliu klausytis audio knygu vairuodama. Per daug blasko, o dar turiu sekt kelio zenklus ir zemelapi, zodziu, abi veiklos vienu kartu man niekaip nesigauna, nebent kokiam kamstyje sedziu, kuriu beveik nepasitaike, tai ir audio knygos su atostogom nebaigsiu, nekalbant jau apie skaitymui prigriebta - tos net nepradejau.
Exmoor nacionalinis parkas palyginimui nedidelis, bet kitos nei pries tai matyti: labiau laukinis, ypac aplink A396-B3224-B3223 keliu trikampi. Laisvi laukiniai arkliai/poniai visokiausiu zoliu ir krumu nuspalvintose kalvose atrode nerealiai. I Exmoor parka atvaziavau A39 nuo Bridgewater puses ir ties Dunster sukau zemyn. Jau pats kelias siaip vertas pasivazinejimo ir pasidairymo su pietu petrauka ar net visu apsistojimu Dunster. Pilis vienoj miestelio pusej, bokstas kitoj, o per vidury High St su kruva arbatiniu ir smagiu krautuviu.

Ryskiai per mazai laiko cia turejau.
Mes nakvojom Exmoor apacioj - Dulverton. Mazas miestukas su neitiketinai jaukiu gastro pub'u prie tilto. Antradienio vakara ten buvo tiek zmoniu, kad nustebino ne tik mus, bet ir pacius savininkus. Edgaras siandien truputi velavo, tai net nesiprause nubalsavom uz maista ir tiesiu taikymu i valgyt.

Wed, Jul 24; Day 12 arba 10th day of cycling

Po neplanuotai uzsitesusio vakarykscio vaziavimo, siandien Edgaras issiruose 9, ir (o dievuleliau) i pacia staciausia kaimo kalva turejo kabarotis. As poniu ir Tarr Steps i Exmoor apsisukau. Abu gavau paziuret pati viena, net hiker'iai, dar nebuvo iki parkavimosi eiksteliu dasigave. Tik tas ispudis truputi prigesintas. Kaimene poniu nuo saules slepesi po didziuliausiu medziu ir i mane beveik nekreipe demesio. Nesivargino jie po Exmoor slenius lekiot ir laisves plevesuojanciuose karciuose demonstruot. Tarr Steps (o is tikruju ploksciu akmenu sudetinis tiltas per Barle upe) -  labai maza atrakcija. Visa laime, kad buvau ten pirma ir viena, tai nors be zmoniu is visu pusiu viska apziurejau. Net salia esantis pub'as/B&B dar miegojo. Jei neturi dekio ir pikniko per 20min lengvai gali apsisukt.

Edgaras siandien i mano kelia isokes buvo - Atlantic Highway sugalvojo pasivazinet. Keliskart pakeliui ji sutikau, bet siaip popiete praleidau Clovelly.
Truputi keistas miestukas, i ji patekt gali tik per didziuliausia atostoginio slamsto parduotuve, o toliau staciu akmeniniu taku leidies zemyn iki pat vandenyno ir ziurineji baltus gelem apsodintus namukus, gali isgert arbatos, uzkast ir dar daugiau nereikalingu nesamoniu uzsipirkt. Truputi i dailu atrakcijonu pakarta panasu.

Galutinis taskas siandien pries tai kai sutemo -  The Old Mill House Little Petherick'e. Hanna ir Paul kele nykscius i virsu Edgaro pasiryzimui Cornwall (nekalbant jau paie visa kita) pervaziuot fixie, neva retai tokie apylinkese pasitaiko. Pats B&B labai grazus (mars i tu geruju sarasa): kuo puikiausiai sutvarkytas senas malunas, sodas ir jaukus kambariai. Pusantro metro storio sienos ne tik siluma laike, bet ir jokio telefono signalo nepraleido. Pusryciams cia pirma (ir vieninteli) karta mus dave svieziu apelsinu sulciu ir kruasanu. Matyt, europine itaka. Vakare upelyje per potvyni prisirinko tiek zuvu (blue mulet), kad jei kas butu galejes pasildyt vandeni, zuviene butu garantuota iskart. Ryte, tiesa, visos zuvys kartu su vandeniu jau buvo dinge.
Mums vakarienei rekomendavo The Picckwick Inn - pub'as visai uz kampo, t.y. gilyn i laukus ir pilnas, pilnas. Matem, kad maisesi ir vietiniai, ir atostogaujantys. Mistika, kaip pravaziuojantis tokias vietas suranda. Word of mouth? Dar viena vieta irengta nauja-sena principu. Sena dalis jaukesne: tamsiom sienos ir vitraziniai langai gerai kontrastuoja su raudonom pusapvalem booth style sofom aplink stalus. Darbuotojai malonus ir speja visus suziuret.
Per sias pora savaiciu isbandem daug valgymo vietu. Atostogavom provincijoj, tai ir maisto prasme samoningai vengem didmiesciu. Is principo, buvom pasiryze valgyt bet ka, ir kaip bebutu keista, beveik neteko nusivilt. Atradom tiek daug vietu, kurios yra skoningai ir siuolaikiskai irengtos, draugiskai aptarnauja ir laukia visu. Nesimaitina provincija vien riebaluota zuvim ir bulvem, viska uzgerdami prasivadejusiu alum. Dauguma vietu mums rekomendavo ir tai visiskai nebuvo 'bet kas'. Gero B&B vienas is privalumu ir yra jo savininku nuojauta, kas sveciams potencialiai patiktu. Kaip taisykle, jei nakvynes vieta pasirodo prie sirdies, tai ir rekomendacija vakarienei nenuvilia. Tiek brangaus atostogu laiko ir neigiamu emociju susitaupo.

Thu, Jul 25; Day 13 arba 11th day of cycling

Siandien super diena: Edgaras finisuoja, mes Cornwall ir oras giedras.

Visi Atlanto pakrantes plezai perpildyti. Kad kazkur netoli yra plezas, pradedi suprast jau kokie 3km iki jo: eismas leteja, vietiniai nustoja skraidyt, o kai is uz posukio islenda burlenciu nosys ir visa-ko-pripuciamo krastai, zinai, kad jau visai cia pat.
Bent paskutine diena (kada jei ne dabar) as vaizduoju support team: pietu vieta susiradau likus daugiau nei pora valandu iki pietu ir dar spejau truputi pasivaiksciot uolu krastu zemiau Portreath. Vejuota, bet labai grazu, o ir Edgaras ant zvyro kelieni trupiti pasigrazines atvaziavos, tai va tokie abu grazus, dar vienoj grazioj vietoj paskutini keliones piknika apturejom.

Po pietu, jau mes abu tiesiai i Land's End. Zemes Krastas laaabai komercinis ir vaikais aplipes: greitos valgyklos, neaiskios atrakcijos ir kruvos nereikalingu nieku pardavimui. Nelabai kas per tuos beveik 10metu pasikeite, gal tik visko padaugeje. Mes cia tik del tos finiso linijos. Vienuolika dienu atgal, prie starto, viskas atrode toli ir ilgai, dabar lyg ir daugiau noretusi.

Pabaigai porai dienu Cornwall Bodrean Manor Farm pasiliekam.

Fri, Jul 26; Day 14 and no more cycling (for now)

Ramybe. Beveik tukstantis myliu jau uz nugaros ir ne vienos suplanuotos, bet dar nenuvaziuotos, atkarpos ant GPS: didele svajone - realybe pavirtus ir i vakar diena issikrauscius. Dviratis ilsisi prie Andy traktoriaus. Be poreikio skubet vartemes lovoj, paskui ilgai pusryciavom prie bendro stalo su porele pre-baby atostogaujanciu sveicaru, ir kai galiausiai atvaziavom iki St. Michael kalno, atoslugis mums dar leido paplaukt laiveliu, bet pirmi pestiejau jau irgi brido akmenkeliu.

I pili nejom, idomus mums buvo tik sodai. Sode daugiau vietos nei galetumei tiketis, ir dauguma augalu nebudingi UK. Sako, St. Michael kalnas yra kazkokioj klimatinej uzuovejoj ir visi tie pusiau tropiniai augalai ziemoja (ir vasaroja) kuo puikiausiai. Su atoslugiu saloj rinkosi vis daugiau zmoniu, o mes sukom i akmenkeli ir i Minack teatra. Siandien ten rode Stamford Shoestring teatro pastatyta Anne Boleyn. I teatra prisiskambint mums niekaip nepavyko, tai tiesiog bandem savo laime, ir vylemes, kad du bilietus dar kaip nors tures. Zinojau,  kad smagu teatro sezono metu cia turetu buti. Akustika - superine: kiek nuziurejom, kaip ir antikiniuose anfiteatruose, aktoriai be mikrofonu net tyliausius zodzius tare, ir visi viska girdejo. Sulaukem ir kol potvynis grizo, ir kol saule puslanki apsuko, o paskui jau ir visai uz vieno kampo pasislepe.

Vakarojom St.Ives. Del siauru gatviu, baltu namuku, smelio plezu, mazo uosto ir menininku gausos, St.Ives daznai laikomas geriausiu Cornwall'io kurortu. Turbut. Bet cia yra ir slaitai niekuo neissikirianciu pilku namu, istisa eile baisiu baru, ala-restoranu ir uoste besigrudancios minios. Viskas vardan ivairoves? Turejom, pora restoranu omeny, bet apsistojom ties paciu atrastu St Andrews Street Bistro. Lengvai meniska ir meniskai lengva aplinka, su svieziu ir paprastu meniu. Sukutes ant choriso pagrindo, skumbres pastetas, o juros gerybiu linguine buvo tiesiog perkrauta juros gerybemis. Sefui, matyt, reik sunaudot viska, ka siandien gavo, nes ryt bus dar sviezesniu.

Viskas, pasivazinejimas po UK baigtas. Dvi savaites per greit praejo. Daug graziu keliu ir vietu atradom. Galvos smarkiai nesukdami, bent keleta ateities savaitgaliu zinotume, kur vaziuot ir ka veikt. O ir noro panasioms atostogoms nepraradom.

Foto

£££ matters
Kia Venga automatic; all inclusive insurance (additional for tyres, windscreen & keys)+ 2nd driver for total of 16 days from Herts via Car Del Mar - £505; petrol - £430; 12 B&Bs - £1075, eating out (mostly dinners) - £780 and we spent £400 on picnic lunches, tickets, parking & whatever else there was.

Siaip jau, tai dar nera ir violetiniu 'milku'. Bet uztat yra Alpes virs debesu, upeliukai isvirstantys i smarkius krioklius, sniegas net ir vasara, skaidrus, bet ledinis kalnu ezeru vanduo, ir beveik vonios karstumo viesi baseinai spa. O kur dar kalnai visokiu desru, guliaso sriuba, kiaules kojos, rauginti kopustai, pretzelkos, knodeliai, strudeliai, upes alaus, uztvankos geriamo vandens ir taip is siaures i pietus, nuo sienos iki sienos, nuo zemes iki dangaus.

Si karta niekuo nesirupinom - suplanavo uz mus (ir paskui visos keliones metu valgyt dar gamino sventa Judita :) ). Sekmadieni, kol miestas miegojo, is Londono pabegom ir lietui lyjant, saltam Miunchene nusileidom. Visus, jau buvom apdaline pazadais iki paskutinio siulo suslapti, ir dviem megztiniais nuo salcio ( Jul!!!) gintis, tai nuo kurso, kaip sakant, nenukrypom. Tik tos liudnos oro dainos pasikeite jau sekanti ryta: lietaus daugiau isvengem, o megztinius prisimindavom tik jau geroooookai virs juros lygio.

Visas atostogas pradejom nuo BMW muziejaus. Mazu maziausiai keista, jei prisiminsim, kad penktadalis keliauninku geresiausia transporto priemone laiko bet ka, kad tik su pedalais, 20% su traukiniu nuvaziuotu ir i pasaulio krasta, o sekantys 20% dar vargiai BMW nuo neBMW atskirtu. Bet   nepailstantis fanas, prisiekes klientas ir savanoriaujantis BMW pardavimu vadybininkas :D patyrusiu zvilgsniu viska nuziurejo, uz kur galejo, uz ten pasilaike, ir kur reikejo nezinantiems pirstu pabaksnojo. Ir ka? O gi, visai netiketai muziejus smagia atrakcija gavosi. :D

Ta diena planu daugiau jau kaip ir nebuvo, tai traukem tiesiai laikinu namu ieskot. O namai pasirode labai naminiai - butas, antram namo aukste, kurio pirmam - gyvena patys savininkai. Tokiu namu/verslu pilnas Kaprun'as, o ir visi kiti aplinkiniai mieteliai, panasu, kad tuo paciu gyvena. Kaprun'as, mums buvo, tas aukso vidurys, pats centras, is kur lengvai visur galejom nuvaziuot (kas be savu ratu, autobusas nr 660 vaziuoja nuo iki). Tai taip ir darem.

Pirmadieni praleidom ant High Alpine Road. Visaip kaip besisukinedami uzkilom iki auksciausio Austrijos kalno Grossglockner'io. Paveizejom i kaip iprasta tokiu metu laiku "murzina" ir jau smarkiai susitraukusi ledyna (naturalus procesas? klimato atsilimas? tik nuo stovyklos, kuriai prijauciate atsakymas priklauso :D), bandem iziuret zmones/skruzdeles kazkuuuur apacioje, ir atgal.
Antradieni vis bijodami, kad geras oras pasibaigs, traukem i Krimml'io krioklius. O vandens cia kiek!!! Ir su tokia jega ten viskas taskosi!!! Zingsniu i statu kalna milijonus sudejom, nes uz vaizdus cia prakaitu moketi reikia. Pagal auksti, kriokliai penkti pasaulyje, tai lankytoju sulaukia irgi gausiai. Tarpais ir ypac is ryto (kol dar pasauli uzkariauti upo daug) zmoniu tikrai nemazai, bet kuo auksciau ir veliau - vaiksciotoju gretos reteja.
Treciadienis Kaprun'o uztvankose ir ant vietinio kalno Kitzsteinhorn praejo. Cia patys uzlipom ant ne siaip uzsilikusiu baltu lopineliu, bet ant rimto sniego, kur ir slidininkams dar negeda pasisukiot, bet po pietu daugiausiai buvo rogutem ir besmegianiais besidziaugianciu. Uztvanku vaizdas verte zandikauli tvirciau laikyt, nes tokio zmogaus sukalto stebuklo gyvai dar nebuvom mate.  Taip dar viena visaip kaip smagi diena pasibaige.
Ketvirtadieni jau visai nesukom galvos del oro, iki dabar jau pasidare aisku - saules sia savaite neisjungs, tai tiesiu taikymu i Zell am See ir i laiva. Laivas plaukia, vejelis pucia, saule kepina, mazi lektuvai kaip muses zuja, visiems viena mintis - ech, kad taip nameli su valties garazu tiesiai ant ezaro... pabudom, islipom, uzteko ledu... bet, kad sapnai per daug neissisklaidytu, kad to rozinio saldumo ant ilgiau uztektu, tai tik i silta (+36!!!) spa baseinu vandeni po pietu sokinejom...

Nors ir paskutine, bet dar visa diena Salzburg'e lauke. Mirabell'es sodai (su pincetu israveti, su zirklem nusienauti, sodininkas su linijuote, matlankiu beigi skrestuvu smarkiai susidraugaves, o spalvu spalvu!!! Nenuostabu, kad vestuvininku pulkai vieni paskui kitus issirykiave), tvirtove virs miesto, jaukus senamiestis ir visur Mozart'as (namas kur gime, kur kelis metus praleido, kur gyveno, i kokia kavine ir kokia gatve zingsniavo, kokia kava gere ir kokiom saldainem uzsikando, i kuria siena smuika atremdavo, kuri medi pasodino, kas jam butu patike ir ko nebutu pakentes... you name it and it's there)!
Susiviliojom ir mes (ne vien geras marketingas cia kaltas :))saldainiais, kava jo lankytoj kavinj, tikimes kiaules kojai, jis irgi nebuvo abejingas, ir tikriausiai nebutu priestaraves, kad mes visus kampus Salzburg'o atminciai nusifotografafom :D. The End.

Jei skaiciu ateity palyginimui prireiktu: skridom su easyjet (Londonas Miunchenas; 2zm+lagaminas) £156, traukinio bilietas Bayern (iki 5asmenu vienai dienai iskaitant viesa transporta Miunchene) 29eur, lockers Salzburg'o traukiniu stoty 3.5eur, musu dalis uz Haus Rudolf iskaitant valyma 325eur, islaidos atrakcijoms minimalios (~27eur uz alpiu kelia vienam auto,~20eur vienam i spa, toliau "Zell am See/Kaprun kaart" visur mus praleido nemokamai) ir iki 300eur isleidom kurui ir maistui.