Day 1

Be jokių trukdžių. Net Heathrow terminalas (2) ir tas buvo apytuštis. Lėtai, kaip kad niekur skubėt nereikų, o nereiktų iš tikro, prasidėjo atostogos. Išrikiuoti skrydžiui žurnalai - kokybiški, crew - maloni iki negalėjimo (vėliau supratom, kad būti maloniu galima, daug smarkiau negu 'iki negalėjimo'), pakeleivė Anna Hill - papildomos info šaltinis.
Japonija visus atvykstančius nusifotografuoja ir pirštų antspaudus atsispaudžia. Haneda orouostas mažas ir arti miesto. Viskas aišku ir angliškai daug surašinėta. Mes per 1,5h nuo pat lėktuvo iki viešbučio Shinjuku rajone atsigabenom, įskaitant, kad mūsų kuprinės atvažiavo pačios paskutinės (nes įlipo pirmos), reikėjo apkeist Japan Travel Centre gautus popierėlius į bilietus, važiuot Monorail, Yamanote line ir rast kaip išeit iš pasaulyje daugiausiai žmonių pervežančios stoties. Reik ten pabūt, kad suprastum, rasto teisingo išėjimo džiaugsmą.
Viešbutyje nusipurtėm daiktus, palikom sunkius batus, truputį pažaidėm (!!!!) su kosminiu tūliku ir išėjom Shinjuku-ku žiūrinėt. 5pm jau visai tamsu. Ruduo. Bet dideliam mieste - tik geriau: įjungtos visos lempos ir švieslentės, o jų čia 79 begalybės. Greičiausiai didesnę metų dalį, Tokyo naktimis yra šviesesnis, nei tuomet, kai turėtų šviesti saulė.

Į Tokyo šviesų jūrą paspoksojom pro Metropolitan Government Building apžvalgos aikštelės langus, paslampinėjom po I-Land ofisų rajoną ir į Kabukicho. O jergau, kaip čia viskas mirksi, šviečia ir cypsi. London Piccadilly reklamas skruzdėlės nešioja. Čia nakties dangų remia tik šviečiantys kampai ir taip kiekviena gatvė, kiek tik matosi. Dar čia būtina nert gilyn į Golden Gai, kur kadais plaštakės besidominčius siaurias siaurų alėjų laiptais į viršutinius kambarius vesdavosi, o dabar tuose pačiuose kambariuose mažos izakaya'os - ala barai -įsikūrę. Kai kuriuose vos 2-3 žmonės telpa. Prigesintos šviesos, ilgi praeivių šešėliai ir iš visų durų sklindančios kalbos. Ir smalsu, ir baisu.

Vakarieniavom, visai šalia viešbučio rastam, udon house. Išsirenki, kurį udon, ir kaip jį valgysi. Kol spoksai, kvietinius makaronus ištempia, apverda, nusunkia ir perlieja šaltu vandeniu, uždeda, jau išsirinktų, priedų ir paleidžia eit rinktis, ko galbūt dar vakarienei norėtum: jūros žolių, kiaušinio, tešloj apkeptų daržovių ar jūros gėrybių, žuvies drožlių, smulkintų svogūnų laiškų & etc. Ir visi be išimties sriubą šlerpia pagaliukais.

Šiandien prasidėjo mūsų ilgalaikė meilė japoniškoms vending machines. Kaip viltis mirs paskutinė, taip, jei Japonijoj kada baiginėsis elektra, vending automatams ją išjungs vėliausiai. Anei vienas žmogus nuo tokio automato nėra nutolęs toliau nei per 5min. Patogumo lygis - aukšciausias. Vanduo, karšta/šalta kava skardinėse, karšta sriuba, limonadai, sultys, alkoholis, nesmarkiai kreipėm dėmesį, bet matėsi cigaretės, užkandžiai & so neužlaužta kaina net ir visiškoj glūdumoj, jei tik ten yra elektros stulpas. Vienintelė šviesa tamsiuose provincijos keliuose galiausiai pavirsta ne lempa ar langu, o vending automatu. Yra namų, kurių fasadas yra platus tik tiek, kad tilptų durys ir vending automatas, ir yra tiesiog panoraminės vending automatų aikstelės. Ir viskas visada veikia.

Jetlag kol kas pasireiškė tik neprognozuotu prabudimu 3 ryto, bet truputį pamaigėm telefonus, paplepėjom, knygos paklausėm ir vėl miegot iki žadintuvo.

Taip paprasta iki Tokyo atsidangint, pasirodo, buvo.

Day 2

Prabundam, o Tokyo pila. Taip iš širdies varo, lyg lietaus būtų užsiprašę kopūstų augintojai.

Mes šiandien išvažiuojam į kalnus. Atgal į Shinjuku; JR kioske užsirezervuojam vietas shinkansen traukiniui ir ate Tokyo, dar grįšim.
Stotys super tvarkingos, švaru taip, kad nei šiukšlių, nei šiukšlių dėžių (šiukšlių dėžių beveik nėra ne tik stotyse, bet ir gatvėse, kartais praleisdavom visą dieną savo šiukšles besinešiodami, ir čia šaly, kur net kramtomą gumą įdedą į atskirą maišelį. Greičiausiai todėl ir žmonių su popieriniais kavos puodeliais gatvėse beveik nesimato. Pabandyk tuo puodeliu atsikratyt, jei ne į darbą ar namo trauki).
Visos kambarinės, pardavėjos/-ai, liftininkai, bilietų kontrolieriai ir visi, kas in service industry nesvietiškai mandagūs. Net ne mandagumas jau ten, pagarba klientui ir bendradarbiams on the next level. (Bilietų kontrolierius, tikrindamas bilietus, nusilenkia ne tik kievienam keleiviui asmeniškai, bet ir visam vagonui prieš atidarydamas duris į sekantį, platformos darbuotojas nusilenkia atvažiuojančiam traukiniui ir užsidarančioms durims, kolegos persilenkia pusiau atsisveikindami, taksistas nusilenkia paduodamas tavo krepši, muitinės darbuotoja grįžta į savo darbo vietą tik pamačius, kad tu eini link jos langelio, nors jos pamaina jau pasibaigus ir šalia yra kolega, kuris tuo metu nieko neaptarnauja, o apie ką nors parduodančius, net ir kalbėt sunku. Kartais atrodydavo, kad gulės persilenkę ant prekystalio arba lansktysis ne tik tol, kol tu iš jų skyriaus/parduotuvės išeisi, bet ir kol pakils tavo lėktuvas į ten, iš kur tu atskridęs.) Jie tiek mandagūs, kad už save truputį darosi gėda, ir imi kvescionuot, ar tikrai gali užtenkt vien šypsenos ir pramokto arigato konvulsyviai linksint. Kol kas nedažnai, bet jei prisimenam, pakarksim ir konnichiwa su sayonara, jei ne, įsivaizduojam, kad hello ir goodbye japonai kažkaip gal patys supranta.

Visi ligšiol išbandyti traukiniai ir metro išvažiuoja on the dot. Atvažiuoja irgi lygiai tada, kada turi atvažiuot, sustoja 2 minutėms ir išvažiuoja be jokių ten pranešimų, kad 'doors will close 30s prior to departure'. Jei viskas veikia, tai dantų užkalbėt nereikia.

Iki Tsumago per Nagoya ir Nagiso užtrukom beveik 4val. Du traukiniai, autobusas ir 460km later atsigabenom į shogun laikus. Vakare kaimas ištuštėja, įsijungia žibintus, o devintą visi jau miega. Tik kelios galimos nakvynės vietiniuose ryokan arba minshuku ir visos daro half board, nes kur tu kitur pavalgysi, jei vienintelis baras užsidaro 8pm, o ir prieš 8pm ten ne kažką. Mes pora naktų gyvenam Shimosagaya. Gaunam šešių tatami kilimėlių dydžio kambarį antram tradicinio japoniško namo aukšte. Dieną kambarys kaip livingas arbatai gert ir knygom skaityt, o naktčiai ištraukia čiužinius ir patalynę.

Voila - slankiojančių popierinių pertvarų miegamas. Viso gyvenam devyniese: šeimininkai ir jų dukra apačioj, mudu su keturiais pagyvenusiais japonais viršuje. Vakarienė - didžiulis padėklas mažų lėkštučių. Šikart nereik sėdėt seiza, bet stalai ir kėdės vis tiek žemesni, nei mes įpratę, o vėliau suprantam, kad ir prie tokių baldų galima klūpot. Įvairios marinuotos daržovės, salotos, druskoj kepta visa žuvis, vištienos-ala-sushi, miso sriuba ir ryžiai, bet daugiausiai privargstam su žuvim. Ne dažnai, jei išvis kada, bandom ją pagaliukais įveikt.

Jetlag vėl pasireiškė pabudimu valandai 2am, bet audio knyga užliūliavo atgal.

Day 3

Dar vakar šeimininkas pranešė, kad pusryčiai bus nuo 7.30am. Nėr bėdų: visi miegot iš ankstyvo vakaro nuėję, tai net pelėdos Japonijos kaimuose vyturiais skraido. Vėl tokio paties dydžio padėklas kaip ir vakar, tik dabar prie ryžiu ir omleto dar parikiuota vaisiu, uogu, jogurtinės (čia mums taip atrodė) želė, tofu, marinuotų slyvų ir jau labiau mums įprasto neskaidraus miso.

Žygio diena. Pradedam nuo Tsumago. Kur vakar žibintų šviesoj ir nakties rūke vos šešėliai matėsi, šiandien giedra ir ryšku. Medžiai ir krūmai su šukuosenom, dažnas namas išsikabinęs džiovinamų persimonų girliandas, o pardavėjai vieną po kito atidarinėja apatinius pagrindinės gatvės namų aukštus. Išgeriam (galvojam) miežių kavos ir link Magome. Tsumago-juku iki Magome-juku - senojo Nakasendo kelio tarp Kyoto ir Edo (dabar Tokyo) dalis tarp pašto stotelių. Sako, gal net ir gražiausia, nes ne vien Kiso upės slėniu japonų Alpese gauni prasieit, bet ir abu autentiškai atrodančius kaimelius aplankai. 8km į vieną pusę skambinat meškų baidymo varpais. Kaži, ar nuo tiekos žmonių meškos senų senovėj neišsibėgioję, bet visi skambina, nes, kaip žinia, ne kiekviena meška - Mikė Pukuotukas.
Diena nuo vakarykštės skirias kardinaliai: giedra, saulėta, o girioj maloniai vėsu. Dar ne visi lapai nugeltę ir tik nedaugelis pradėję raust, o bambukai ir išvis dar žali. Į priekį mudu einam lėtai: kas trečią medį fotografuojam, į visas puses dairomės. Pusiaukelėj, vaišina miežių (tikrai) arbata. Ten pat iš tradicinio namo išeina senukas, siūlo keptų kaštonų ir klausia, iš kur mes, bet nežino, kur ta Lietuva, tai išeina ieškot žemėlapio, o tuo tarpu kitas pakeleivis prieina paklaust, ar Lietuva - čia ta, kur prie Baltic Ocean. Ir kaštonų senukui parodom, kur Baltic Ocean. Pakeliui dar randam prie tako išdėliotųKiek paėję, prie tako esancioj sodyboj, paimam dziovintu darzoviu, o gal ir vaisiu (greiciausiai saldžios bulvės ten buvo) . Super skanu.
Magome-juku labai daug žmoniu (Vėliau sužinom, kad buvo visuotinė išeiginė - Nacionalinė Kulturos Diena). Čia visi pietauja. Mes irgi. Surandam senuka perkelinėjantį medines dėžes. Medinėse dėžėse pyragėliai su įvairiais įdarais, kuriuos laiko virš garų, kad būtų šilti, tam ir dėžes vis perdėlioja. Senukas ant sienos turi sarašą, jam reikalingų angliškų frazių, ir, nužiurėjęs pačią pirmą, sako mus 'How may I help you?'. Oi, tai prašom, prašom! Paimam keturis skirtingus paragavimui ir sėdam valgyt su arbata. Dar pamoko mus ištart 'arbata', bet jau cia užmarštin. Mes prie pyrageliu. Su kiauliena skanu, su daržoviū įdaru ir su baklažanu labai net valgomi, bet pats pačiausias žalias ( žalios arbatos?) su pupelių įdaru. Tokį antrąkart dar prigriebiam jau sukdamiesi namo. Link namu paimam ir sakes, buteliukų eiles visur, tai imam aukso vidurį - Nagano Kisoji Junmai. 180ml £1.67 norisi raudot nuo to, kiek sake kainuoja londonuose.
Atgal žygiuojam rimtai: tik dairomes ir einam, nes ką gali žinot, gal meškos vakarop bendraut išlenda. Į priekį prireikė 3 valandų, o atgal parskuodėm per pusantros.

Minshuku pagyvenusius japonus pakeitė dvi naujos užsieniečių poros ir mergaitė-japonaitė.
Mes šiandien bandom naminį maudymąsi (!). Keistenybė, kaip ir kosminis tūlikas. Tiesa, ne iki galo, nes tas pamirkimas tam paciam vonios vandeny su visu namu, kažkaip hmm dar nežinau. Kol kas truputi per egzotiška. Užtenka dušo, bet ir čia: galva gali plaut tokioj ala padidintoj kriauklėj, arba maudaisi tiesiog sėdėdamas ant kedutės vidury vonios kambario. Kai jau va taip esi save nušveitęs, seka jau minėtas pagulėjimas visiems bendram vonios vandeny. Praleidom antra dalį.
Vakarienė vėl ant didžiulių padėklų, vėl iš mažų lėkštučių, bet dar geresnė nei vakar: lašišos sushi, šikart truputį parūkyta kepta visa žuvis, įvairios daržovės - žalios ir marinuotos - kepti smulkūs gėliu žiedai ir vakaro vinis saldus žiogai (!!!). Traškumo - kaip krevetės, pakeptos su lukštu, o skonis nuo marinato buvo saldus. Check.

Day 4

Šianakt knygos jau nepabudau paklausyt. Matyt, jau visiškai persijungėm į Japonijos laiką. Ryte išsikalbam su kitais nakvotojais, kas kur šiandien trauks, ir išsiskirstom. Liūdniausia porai iš Finsbury Park, kurie vakar vakare suprato, kad neturės laiko nueiti, mūsų vakarykščio kelio, nes apsiskaičiavo bedėliodami atstumus, ir kiek laiko prireiks nusigaut iki sekančios vietos. Žinojimas, kad shinkansen yra labai greiti, užliūliuoja, ir pamiršti, kad įveikiami atstumai vistik dideli, o dar jei vietiniu traukiniu reik padardėt, arba autobusu...

Mes šiandien transportuojamės į Takayama. 265km; tos pačios Alpes tik šiauriau. Ryte grižom atgal į Nagoya ir pačiu gražiausiu maršrutu palei Hida-gawa (upė) išbildėjom į Hida regijoną. National Geographics kanalas pro traukinio langus.
Miestas Takayama (Hida Takayama vietiniams) su mumis labai draugavo nuo iki. Tik išlipom iš traukinio, turistų centro kioskelyje dave miesto wi- fi slaptažodį savaitei. Nušvitimo momentu sugalvojom ir, truputį persipakavę, didžiąsias kuprines 3 dienoms palikom stoties locker'iuose (žingsniai smarkiai palengvejo tik uz ¥300 per day). Super gerai yra sunkiai nenešti: ir žingsnis lengvesnis, ir nereik sliūkint svorių pasidėt. Iškart ėjom į Sanmachi - senamiestį. Maždaug trys gatvės tradicinių medinių namelių, sake bravorų, kavinių ir restoranų, o kiek aukščiau į kalną sulipę visos šventyklos. Taip iki vakaro ir prabinzinėjom, ragaudami Hida-gyū jautienos vėrinukus, pagrilintus ir į soją pavilgytus, ryžių burbulų karolius, shio-sembei ryžių paplotėlius, arbatą, miso sultinį. Ateinam į savo ryokan, o ten mudu, pasirodo, užsisakę ir vakarienę. Berniukas registraturoj - baisiai malonus: viską mums aprodo, lėtai paaiškina, kur ir ko ieškot, atima lauko tapkes, kurias per klaidą prie duru apsimovėm, ir išeina pasakęs, kad grįš prieš naktį paklot mums lovų. Šįkart kambarys jau iš 8 tatami kilimelių. Vėl vakarieniaujam prie belekokio kiekio bliūdelių su pickles, žuvim, tempura & so, tik dar papildomai ant stalo čirška regijono must try - Hida jautiena. Ir, aišku, sake.

Miestas po devintos - tuščias ir drėgnai vėsus, sutinkam tik po apeigų medinėm tapkėm namo kaukšinčius kimonuotus vyrus. Truputį paklaidžiom aplink tik popieriniais žibintais apšviestas šventyklas ir traukiam namo. Mūsų ryokan turi savo onsen - karštą versmę su visais iš to išplaukiančiais malonumais. Vyrai į vieną pusę, moterys į kitą. Adomai ir Ievos į ne specialiai užsisakytas onsen maudynės bendrose erdvėse eina atskirai. Sąžiningą visuotinį prausimąsi PRIEŠ lipt į bendrą karšto vandens baseiną/vonią/kubilą garantuoja budrios atitinkamai kitų Adomų ar Ievų akys. Lietuviškas kubilas maždaug būtų, kaip vargstantis onsen pusbrolis eilėj prie lapdaringos sriubos. Yamakyu turėjo vieną mažo baseino dydžio maudynę viduj ir vieną ala kubilą kieme. Vakaro pabaigai dar pasisupom masažinėse kėdėse ir labanakt.
Ryt reiks vėl keltis atostostogas vargt.

Day 5

Ryokan pasistengė ir dėl užsieniečių - prie tradicinių japoniškų pusryčių su ryžiais, prašom, croissant ir jogurtas. Ryte pabindzinėjam po vietinį turgų, atsigeriam kavos ir autobusu išvažiuojam aukštyn į kalnus. Šiandien Japonijos Rumšiškės - Shirakawa-go. Rytui baigiantis dangus pragiedrėjo, kalnai išlindo iš ūkanų, o rudeniniai lapai vėl užsidegė geltonom/raudonom spalvom. Mes ir dar kokie 50 turistinių autobusų - mūsų autobuse net ant praėjimo tako atsilenkia papildomos sedynės - atidardam į nuo-galo-galan-15min-ėjimo dydžio kaimą. Visi čia susirinko fotografuot rudens spalvų ir pabandyt laikus, kai Japonijoj dangų rėmė ne vien kvadratiniai namai. Ryžių terasos - vietom sausos, o kitur vis dar purvynėj - jau tik ražienom styro. Dairomės į kiek primirštus kaimiškus vaizdus ir pusė dienos vandens kanaluose gainiojam žuvis, o kai pavargstam - erelių(?) dangus, kol į pavakarę visi, kas nenakvoja vienam iš gassho-zukuri, išsivažinėja. Gassho-zukuri šiaip jau yra lyg ilgas kluonas aukštu šiaudiniu stogu. Abiejose koridoriaus pusėse - tatami kilimėlių kambariai, visiems bendri vonia ir tualetai ir didysis kambarys su laužaviete. Mes įsikuriam kiek mandresniam, nei jau bandyti, kambary su altorėliu ir įstiklinta mini terasa. Šeimininkai greičiausiai gyvena antram aukšte ir laisvalaikiu veisia šilkverpius. Sako, tos aukštos šiaudų palėpės šilkverpius verpimui įkvepia.

Penktą kaime jau tamsu, šeštą - vakarienė (dar mums papasakoja, kad maudytis galim iki 9pm, o miegot - 10am, pusryčiai - 7.30am ir visi check-out by 9am).
Vakarieniaujam kartu su 3 mergičkom iš Singapore ir šeima su trim suaugusiom dukromis iš, spėjam, Kinijos/Korėjos (klydom, jie Thai). Stalas-padėklas nudėliotas eilėm bliūdyčių, ir kad vis dar Hida regione tai, vėl kepamės jautieną. Didžiojo kambario laužavietė lengvai mirksėjo ir tik šildė, o jei ir naudojama maistui gaminti, tai mums to nerodė ir dūmais nerūkino. Su singapūrietėm truputį pavakarojam, bet skirstomės - namų šeimininkės grafikas spaudžia. Nėr kada, susitiksim eilėj prie vonios.

Kaip ir kasnakt iki šiol užmiegam čiurlenant vandeniui. Atvirais ir dengtais kanalais aplink namus, kluonus ir ryžių terasas vanduo čia teka palei gatves ir takelius, atbėga iki šventyklų ir toliau skuba upe žemyn. Gilesniuose plauko mažos ir didelės žuvys, o seklūs, matyt, nešioja japoniškus burtus.

Day 6

Kambary vėsu. Iš po pūkų tik vieną pirštą šildytuvui įjugt iškiši, o po penkių minučių ir pats giedram rytui pasirodai. Visi vėl susirenkam didžiąjam kambary,
o kai išsiregistruojam, kaime dar beveik nėra žmonių. Tokį rytą kaimas pats gražiausias.
Iki 9.30am atsidaręs vos vienas kavos ir užkandžių kioskas šalia autobusų aikštės. Ten duoda ne kava, o sparnus dienai. Mes kylam į Hiroshima.

Iš Takayama stoties lokerių atsiimam didžiąsias kuprines, truputi persipakuojam, lunch'ui išsirenkam kaki no ha sushi, suvyniotų į persimonų lapus, ir sake (kaip tikri barbarai, vėliau tą sushi su visais lapais suryjam, nors persimonų lapai čia tik natūralus antibakterių savybių turintis įpakavimas) ir einam užsirezervuot sėdimų vietų į 3 dienos traukinius. Išsižioję spoksom į nematytą bilietų kasos kompą ir darbuotoją, kuris ekraną ir aplink baksnoja su tokiais įgūdžiais, kad atrodo, šitas darbas jam buvo paskirtas dar prieš gimstant.
Išvažinėdami sutinkam porą iš Finsbury Park, kur kartu nakvojom Tsumago. Beveik norim glebėčiuotis - gi seni draugai, praktiškai giminės. Sort of. Nuostabu, kaip greit bendri dalykai suartina.

First (and the only) hickup - Hida 8 traukinys iš Takayamos vėluoja atvažiuot į Nagoya 12min, ir mes nebespėjam į sekantį. Apsimetam, kad suprantam, ką darom, ant plaformos pliekam kelis tokius pačius pavėlavusius ir lipam į beišvažiuojantį greitąjį, tikėdamiesi, kad bent jau į reikiamą pusę važiuoja.

Hiroshimoj šilta. Kol ateinam iki viešbučio - po devyniais prakaitais. Vos iš stoties išėjom jau pasigailiu, kad nesėdom į taxi ir net ne į tramvajų.
Gyvenam 18 auškte. Į miesto žiburius žiūri tiesiai nuo lovos.
Debetinė kortelė viešbutyje nesuveikia. Kreditinė ok, bet šiaip visur gryni pinigai. Jokių, visiškai jokių bėdų nėra iškeisti, kad ir didžiausią banknotą, perkant tik kramtomą gumą.

While in Hiroshima reik pabandyt dvi jų regiono speciality - okonomiyaki ir keptas austres. Austrės - suprantamas reikalas, okonomiyaki less so. Smagiausiai sėdėt tiesiai prie kaitlentės per visą restorano ilgį ir žiūrėt, ką šefas tau maišo ir dėlioja. Pirmiausiai išlieja delno dydžio blyną, ant viršaus deda smulkintas salotas, bamboo sprouts ir čia pat išvirtus noodles. Kalnelį užkloja šonine ir atskirai ant kaitlentės išleidžia 2 kiaušinius, kuriuos iškart sumaišo į tokio paties dydžio blyną/omletą, ir kai jau tinkamas, juo užkloja visą ankstesnį gėrį. Viršų patepa sojų padažu, užbarsto žaliom jūros žolių dulkėm, svogunų laiškais ir pastumia link tavęs.

Po vakarienės einam žiuret apšviesto A-Dome ir pasivaikščiot po Peace Memorial Park. Viską, išskyrus muziejų, gali apvaikščiot bet kuriuo paros metu, bet turbūt gražiausia naktį. O naktys Hiroshimoj lapkritį, primena ankstyvos vasaros naktis prie Viduržemio jūros. Namo nesinori eit.

Begrybaudami dar užtinkam japonišką Whole Foods versiją Yours Livi ir kaip išprotėję prisiperkam visokiausių nematytų užkandžių ir gėrimų. Iki blogumo, bet gi atostogos!

Day 7

Hiroshimoj šiandien lis, sako Japan Meteorological Agency ir BBC, ir Google, net ir ten, kur nežiūrėjom. Nepaisant to dangus giedrėja, pro kambario langus uz pastatų jūros lenda vanduo su Hiroshimos uostu ir kalnai. Neskubiai papusryčiaujam ir išplaukiam į Miyajima/Itsukushima palipt į kalnus, pažiurėt plaukiančių vartų (tori) ir aplankyt vieną iš šventyklų.
AquaNet kelto gidas, išgirdęs, kad mes iš Lietuvos, sako privet, bet visu keliu juokelius pasakoja tik japoniškai, tai tik japoniškos bobutės ir krizena. Per 50 minučių istorijų nesuprantama kalba užtenka laiko pasidairyt. Hiroshima - naujas miestas. Vienodai brutalistinis ir su nuobodžiom eilem daugmaž pilkų betoninių pastatų, plačiom gatvėm, dideliu uostu, pramoniniais kvartalais, išbaigta viešo transporto infrastruktūra ir ryškiom, dirbtinėm šviesom atgyjančiom, naktim. Be A-Dome nėra kitos užuominos, į septyniasdešimties (06/08/1945) metų senumo įvykius, kurie greičiau nei per akimirksnį pavertė miestą krūva šiukšlių, o 300k gyventojų tik šešėliu ant griuvenų.
Iki kol nenuėjom į muziejų, nėra jokio jausmo, kad čia kažkas baisaus yra atsitikę. Priešingai, Hiroshima pats tikriausias įrodymas, kaip žmogus gali išsikapanoti iš bet kokios duobės. Hiroshima vargu ar kuo skiriasi nuo Tokyo, Kyoto, Osakos: visur vienodai daug žmonių ir judesio. Gyvenimas eina.

Kai mes atplaukėm į salą, vanduo Miyajima vartus vis dar buvo apsėmęs, bet potvynis jau smarkiai traukėsi. Kol pažaidem su vietiniais bembiais, o jų drąsių, kišenių ir kuprinių tikrintojų, ten visa banda, žemėlapiai ir bilietai, pasirodo, labai net valgomi,

jau buvo laikas lipt aukštyn į Misen kalno viršų. Saulė tik pro rūką, bet šilta, ir net karšta nes yra kur lipt. Atkopi iki šventyklos ir gaiveliojiesi, sėdinėji, bembius linksmini. Taikos Parko amžinoji ugnis irgi nuo šito kalno. Dabar vienuoliai ir modernesnius poreikius tenkina; pardavinėja suvenyrus, vandenį, smilkalus. Užrašai byloja, miške yra nuodingu gyvačių, vienuoliai gal ir nuo to padėtų, bet sutinkam tik kailiniuotus ir plunksnuotus, tai taip ir nesužinom.
Visos apatinės šventyklos labai populiarios, pasirenkam tuo metu mažiau užsigrūdusią Senjokaku - Tūkstančio Tatami Kilimėlių Salę (ne koks susitraukęs 6 kilimukų kambarys), susidedam batus į maišelį ir į rudenį jau žiūrim nuo pakylos. Kažkokia ramybė net ir minioj.
Vėlyvą popietę grįžtam į Hiroshima ir pradeda krapnot. Tramvajuje Edgaras ant rusiškai kalbančios mergičkos kuprinės atpažįsta Epam logo, pasirodo jie - ukrainiečiai, bet daugiau ir neišsikalbam, nes jiems reikia lipt.

Kol apvaikštom muziejų, įsilyja, tik mums jau visiškai jokio skirtumo.

Day 8

Hiroshimoj toliau lyja: kaip vakar vakare pradėjo, taip, panašu, kad greit nenustos. Gerai, kad šiandien, o ne vakar. Nesidairom. Tiesiai į tą apnertom sėdynėm ir pirštiniuotu vairuotoju taxi prie viešbučio durų ir į traukinių stotį. Mums reik į Kokura; porą dienų paskyrėm Kyushu salai. Gaila, kad tik, bet gerai, kad nors tiek. Auto nuomoj kalba angliškai. Kad jau Japonija, tai auto iš už kampo pavaro prie pat durų, atidaro duris ir į bagažinę sudeda krepšius, variklis dirba, burzgia, vairuotojo laukia. Parodo neįžiūrimus įbrėžimus, ir inkilas ant ratų mūsų. Už Japonijos sienų, tokių mašinų niekas nei matęs, nei girdėjęs, o čia, ir ypač provincijoj, vien tik tokios. Matomumas per priekinį ir šoninius langus nerealus, kaip kokiam, ekskursijoms pritaikytam, autobuse jautiesi, o ir sėdi ant dvivietės sofos.
Reik prisiverst ne vien dairytis. Navigacija bus anglakalbė. Aha, kalba, bet kryptį/vietą/telefoną reik susivest japoniškai. Hahaha. Pirmą dienos lankytiną objektą mums suveda nuomos berniukas, o nuo Takachiho Gorge viešbutį navigacijoj suranda trys vietiniai padėjėjai. Visi visur nori padėt.

Takachiho tarpekliui turim paskyrę valandą. Diena jau į antrą pusę, ir saulė, deja, nebešviečia tiesiai į vandenį, tai ir ryškios vandens žydrumos jau nebesitikim. Per Takachiho jinka kiemą einam gilyn į mišką ir link ten, kur vis garsiau girdisi vanduo ir dungsėjimas. Aplink didžiuliausi japoniški kedrai, lengvos lapuočių džiunglės, šilta, drėgna ir truputį gelstantys/raustantys lapai, atrodo, ne visai į temą. Ne taip mes lapkritį pažįstam. Keli nedideli kriokliai nuo tarpeklio krašto krenta žemyn į Gokase upę, kur į valčių šonus ir uolas irklais plaka nepatyrę irkluotojai. Grįžinėdami atgal link auto išliejam devynis prakaitus - tiek laiptų į priekį tikrai nebuvo. O tada jau tik į viešbutį. Temsta, temsta, tamsu.

Mokesčiams už greitkelius buvom paskyrę daugiau pinigų, nei iš tikrųjų reikėjo. Bėda, kad nuvažinėdami, niekaip nepataikom prie būdelės, kur žmogelis tuos mokesčius renka. Niekaip nesuprantam, kas rodo, kad būdelėj yra žmogus, o ne ekranas, kuriam, tik reikalui atsiradus, pasirodo nutolus dušia. Paskutiniu dienos išvažiavimu tiek užsukom nutolusią dušią, kad ji pasidavė ir iš kažkurio gilaus kampo atbėgo mūsų mokesčių surink asmeniškai: asmeniškai pabaksnojo, kur sustot, suvaikščiojo atgal iki automato, mūsų bilieto sukišt, grįžo paimt pinigų ir nenorėjo nieko girdėt, kai pasiūlėm ¥20 (£0.11) grąžą mest per petį ir jau atgal mums jos nebenešt. Gėda buvo iki negalėjimo.

Tamsiu vingiuotu keliu iki savo viešbučio atsibeldėm paskutiniai. Prieš pat check-in pabaigą. Oras čia kvepia siera ir tolumoj nenustodamas gurgia Kyushu salos simbolis - ugnikalnis Sakurajima.
Apsistojam Kirishima Onsen miestely viešbutyje su vaizdu į tą patį ugnikalnį. Tamsu, nieko nesimato, bet kalnas urzgia. Patikim.
Sako, jums jau patiekta vakarienė. Mes lyg neužsisakę, bet valgyt norim, tai nesiginčyjam. Susiprantam. Duoda rinktis, kuriam onsen po atviru dangum norim maudytis prieš miegą, ir sako, po vakarienės bus pianino rečitalis. Seriously? In the middle of nowhere?!
Vakarieniaut visi susirinkę su yukatom. Mes, taip išeina, praignoravom, o dar ir tapkes ne ten nusimovėm. Vieninteliai - ne azijiečiai. Nu vargas su mumis. Ryt (gal) pasitaisysim. Ant stalo vėl gausu bliūdelių - nuo sashimi ir pickles iki ant tabletes burbuliuojančio mėsos troškinio ir dar daug kažko. Ragaujam, kartais spėliojam ir vis nustembam.

Į onsen jau išsipuošiam ir mes. Smulkiems daiktams (ir telefonui!!!) neštis kambary kievienam padėtas net ir mažas neperšlampamas maišelis. Visi muilai, šampūnai, kondicionierius, šveitikliai, plaukų džiovintuvas, šukos, kremai ir t.t. bus ten, kur jų reiks. Pasiveržiam obi (kimono kaspinas) ir mažais žingsniukais (ne tik suveržtas chalatas neleidžia žirgliot, bet ir tos jų naminės tapkės baisiai nepatogios) ieškot karšto vandens. Pirmiausiai dar, aišku, reik rast tinkamo dydžio kiemo tapkes. Styrom čia visur kaip antenos, yukatas pačias ilgiausias turi ištraukt, nors jos vistiek šiek tiek per trumpos, ir pėdos mūsų kaip lastai. Nusileidi Japonijoj ir jau - Guliveris. Per kiemą mus palydi iki mažų vartelių ir paragina eit apšviestu takeliu žemyn. Pasaka. Truputį dulksna, truputį rūkas, nulipam iki medinio namelio - persirengimo kambarys ir dušas - o už jo, po vis dar žydinčiom rožėm, garuoja du negilūs balkšvo mineralinio vandens baseinai. Amen.

Day 9

Kirishima Onsen visiškam debesy: ne tik kad vakar žadėto Sakurajima ugnikalnio nesimato, bet tarpais nesimato net ir karštos kojų vonios viešbučio kiemo pakrašty. Mes pagal planą šiandien turim žygiuot aplink Kirishimos ugnikalnio kraterių ežerus ir palipt į vieną kitą statesnį kalną, kad daugiau pasidairyt. Vargu, ar pasidairysim.
Į Ebino Kogen vis tiek važiuojam, nors dauguma mūsų kaimynų, dieną ruošiasi leist viešbučiuose, mirkdami vandeny. Laukdami kol rūkas/debesys truputį pasitrauks nuo tako, lankytojų centre atsigeriam poprastės kavos, pamaigom telefonus ir išeinam. Pavelavęs Halloween. Pačioj pradžioj dar bent sutinkam vieną japoną, kuris bando pagilinti mūsų vietinės floros žinias, bet vėliau - mes visiškai vieni. Ruduo susprogęs rūkų uodegom, kartkartėm nuo šakų kapsi per sunkūs vandens lašai, o tarpais taku turim dalintis su nuobodžiaujančiom stirnom. Ir einam einam. Ežerų beveik neįžiūrim, tik keliskart vėjas debesį nunešė tiek, kad būtų aišku, kur vanduo. Kirishimos ugnikalnis kukliai susisiautęs į rudeninį kimono. Matosi tik tiek, kiek leidžia vėjas, o po aplink trapus laikinumas: ir Karakuni, ir nuodeguliais apsimėčiusi Ioyama, tirštas rūkas, sieros kvapas, baltų garų stulpai šlaituose, kiekvieno laipiotojo pasižadėjimas grįžt ne vėliau, nei planuota. Ateis laikas, kai ugnikalnis vėl perdėlios viską. Sako, gal ir visai greit.
Prieš miegą išbandom dar vieną onsen grynam ore ir atsijungiam.

Day 10

Šiandien sausa ir, atrodo, bus gera diena žygiams. Šiandien Kirishima NP lankytojams jau bus visai kitoks, ir žmoniu ten, ko gero, bus ženkliai daugiau. Viešbuty mums padeda su navigacija ir išvažiuojam atiduot auto į Kagoshima.
Degalinės labai ne self-service. Darbuotojas tave pamato vos pradedi galvot, kad reiktų užsukt, ir pasveikinimą šaukia dar prieš įvažiuojant, nereik sukt galvos, iš kurios pusės privažiuot kolonėlę, nes nežinai, kur bakas, nereik žinot, kaip jis atsidaro, ir ką ten pilt. Tau nereik lipt iš mašinos, neprašomi plauna langus ir net vairui valyt duoda servėtėlių. Jei ne su dainom išleidžia, tai bent eismą kraštinėj juostoj tau pareguliuoja. Ginkdiev pats sau imsi ir išvažiuosi iš degalinės.

Spėjam į valanda ankstenį traukinį ir transportuojames į Kyoto. 900km, 5val., 2 traukiniai.

Kyoto stotis - paminklas stikliui ir plienui net pagal Japonijos standartus. Nesitikėjom, kad bus tokia didelė, bet nesitikėjom, kad ir Kyoto bus didelis.

Mieste 2 metro linijos (neskaitant visokių formų traukinių ir tramvajų): iš šiaurės į pietus ir iš rytų į vakarus. Bilietai iš ticket machines, o bilieto kaina, išmąstom, parašyta ant žemėlapio šalia stoties, kurioj tau reik išlipt. Paprastai genialu.

Hiroshimoj pasimokę, pėsti su didžiosiom kuprinėm jau neinam net ir tik poros sustojimų. Lipam stotelėj, kur kertasi abi metro linijos. Kokio dydžio gali būt metro stotis, kur kertasi dvi linijos ir daugiau nėra jokio kito transporto? 24 išėjimai. Welcome to Kyoto, sakot, kuprinės sunkios. Tough.

Pirmą naktį Kyoto, miegam capsule hotel - viena iš japoniskškų keistenybių, atsiradusių iš pigios nakvynės poreikio tūkstančiams ofisuose dirbusių vyrių, kurių darbo valandos buvo per ilgos, kad galėtų važiuot namo, o atlyginimai per maži, kad užtektų viešbučiui. Dižioji dauguma tokių viešbučių ir dabar yra skirti tik vyrams. Po truputį atsiranda ir išskirtinai moteriški, mums pavyko susirasti toki, kad abiems bent po tuo pačiu stogu leistų pabūt. Batai į mažą spintelę prie lauko durų, didelė kurpinė ant lentynos mažoj bendroj erdvėj šalia registraturos, o toliau vyrai į dešinį liftą, o mergičkos į kairį: 'Parašyk man meilą, kai norėsi pamatyt ir susitiksim apačioj'. Ir vieni, ir kiti turi po aukštą su dušais, kriauklėm, tualetais, mažom spintelėm for a day bag ir po pora amžinai tamsių aukštų su kapsulėm miegui. Išorėj - neišvaizdus, betono plokščių devynaukštis be langų, viduj - švarių linijų modernus ir naujas viešbutis. Absoliučiai visa erdvė puikiai apgalvota ir optimaliai suplanuota, o grafinė komunikacija tiesiog wow (bendrai, visur daug gerai išbaigtų logo, nenuvalkiotų šriftų). Toks jausmas, kad eini per kažkieno visiškai išbaigtą viziją. Vietos yra maksimaliai tiek, kiek reiktų trumpam poilsiui, bet ne patogiam užsibuvimui.

Temstant išeinam ieškot vakarienės ir paspoksot į miesto šviesas. Girdisi ir matosi daug anglakalbių. Vietinis studentas sako, kad šiandien antradienis ir čia trūksta savaitgalio erzelio. Tikrai ne mums, ypač kai tik ką atvažiavom iš ten, kur sutemus gatvėse nėra anie gyvos dvasios.
Kainos visur atitinkamai miestietiškos: vakarienė pabrango iki £50 be gėrimų dviems. Dauguma restoranų turi 'Kyoto menu', kas iš principo yra šio bei to po truputį (ir mes jau tai, pasirodo, ragavę kitur) plius Wagyu jautiena. Kaip jau tapo norma - maistas kokybiškas, skulptūriškai gražus ir to, ką duoda (tofu ir raugintas obuolys pradžiai, sashimi, daržovių ir krevetės tempura, grilled lašiša, wagyu jautiena, sushi ir kavos creme brulee desertas) už ¥4500 žmogui, tikrai užtenka.

Day 11 Kapsulės - kaip išmanus bičių korys. Lyg ir viena(-as), bet netoli kažkas dūzgia. Tikrai nesijauti vienišas savam inkilėly, juolab, kad veikia wi-fi, nesibaigianti elektra rozetėj, o ir šiaip tik visai nusibaigęs jau čia ateini, tai aš net knygos nespėjau pklausyt prieš nulūždama.

Pertempiam didžiąsias kuprines keliais blokais aukščiau į kitą viešbutį, ir išsitrenkiam į, lapių prižiūrimą (beveik kaip mūsų namų sodelis), sake ir ryžių šventyklą Fushimi - Inari- Taisha. Kyoto centras - kasdieniam gyvenimui: didžiuliausi prekybcentriai, stotys, ofisai, viešbučiai, restoranai, lošimų namai ir pramogos, o visos šventyklos, šventovės ir sodai aka places of interest - atokiau priemieščiuose ir arčiau kalnų. Bendra taisyklė - pavyks toliau nuo centro pasiduot, daugiau atvirukinio Kyoto pamatysi.
Tai mes pas akmenines lapes. Diena šilta ir žmonių žmonių... Tie, kas čia ne religiniais pagrindais, trumpiau ar ilgiau lipa į Inari kalną, kad prasieitų, tori apstatytais, keliukais ir pasigrožėtų Kyoto panorama, o jei diena giedra, tai net ir Osakos dangoraižiais, pirštu mums į beveik horizontą baksnoja japonas senjoras. Sako, ar jūs mane suprantat? Su damom va lankom anglų kalbos kursus ir norim su jumis pasipraktikuot. Suprantam. Lietuvą pareklamuojam, apie Nagoya paklausom, pagiriam jų šalį, nusifotkinam jų kolekcijai ir skirstomės. Mums dienos ryškų raudonį bando permušt dienos nuotykiai. Maždaug pusiaukelėj į kalną, yra tokia ne baisiai išvaizdi pašiūrė/arbatinė/valgykla. Dar stovėdamas lauke, iš kokių trijų paveiksliukų išsirenki, ką valgysi, iškart susimoki (labai normalu, nes net didžiuliai viešbučiai dažnai prašo susimokėt tik atvažiavus, o ne išsiregistruojant) ir eini už užuolaidos ieškot, kur sėst (negali sakyt, kojų ilsint, nes sedėjimas seiza - ne poilsis). Ir va čia pakrinta apatinis žandikaulis - vaizdas į Kyoto toks geras, kad į bliūdelį galėtų ir nieko neįdėti. Pasėdi, pažiūri ir galėtum eit sotus.
Nuo vaizdų, pietų ir keliuose užspaustų venų išeinam truputį apduję ir paaiškėja, kad Edgaras nebeturi savo JR pass'o.
To paties, kurį perki dar prieš atvažiuodamas, kuriam dublikatų neišduoda, o kelionės traukiniais be jo kainuoja tiek, kad reiktų daaaaaaug sake ramiai persiskaičiuot biudžetą. Truputį pasivaikštom tais pačiais keliukais, truputį paklausinėja vietinių pardavėjų, gal kažkas jau rado, bet pataria mums, kad jei bus gražinta, but apačioj, pagrindiniam šventyklos ofise. Lipam į Inari kalno viršų, bet nervai jau taip ant ribos.

Dienos pabaigoj, palieka Edgaras savo meilą tam pagrindiniam šventyklos ofise, ir nespėjam grįžt iki Kyoto, gauna jis meilą, kad gerieji žmonės japonai surado ir grąžino jo JR pass'ą. Aleliuja.

Vakarieniaujam tempura restorane. Švenčiam, nes atostogos vėl atpigo.

Day 12

Jei Kyoto neturi tikslo iki paskutinio išvaiksčiot visus sodus ir visas šventyklas, labai labai sunku nuspręst, ką rinktis. Eiliniam lankytojui dažniausiai nėra skirtumo, kuris shogunas, kurios dinastijos metu pirmą polių į nelygią žemę kalė, o įspūdžiams vienas sodas gražesnis už kitą. (Nors persiplėšk. Atostogų ne zen momentai)
Arashiyama nes ten bambukų giraitė, bent du didesni sodai, kur-pasisuksi-šventykla-kažkaip-ką-nors-išsirinksim, galimybė lengvai prasieit ne vien šaligatviu, laisvos beždžionės ir traukinio linijai galioja JR pass'as. Traukinys ryte į tą pusę - pilnas. Bus eilė prie kievieno akmens, kad ir kiek tų šventyklų ten butų, bet kažkaip zen. Pirmiausiai Tenryū-ji šventyklos sodas, tada su minia praslenkam per THE bambukų giraitę, ir ten ne tik kad bambukų šlamėjimo nesigirdi, bet per žmones ir bambukų nesimatytų, jei jie nebūtų tokie aukšti.

Neužsibūnam ir per miestelį traukiam aukštyn link šventyklų. Užeinam tik į mažą samanoto sodo Gio-ji. Net ir truputį prasimušus saulei - vėsu, drėgna ir gūdu. Dvi bobulytės bilietų kuoskelyje atsidalinę darbus: ta, kur ima pinigus, neduoda bilietų, o ta, kur duoda bilietus, neima pinigų.
Papietaujam, naminiam soba restorane kažkur atokiai nuo main drag, ir 20min kabarojamės į Arashiyama kalną, kur mėgsta rinktis vietinės makakos. Panašu, kad vaizdas, mirkstant vandeny - svarbu ir beždžionėms. Vos kelias sutinkam pakeliui. Jų čia 140 ir visos turi vardus, o (žmonių) prižiurėtojas pasakoja, kad jie jas visas iš snukučių dar ir atpažįsta. Visaip žiurim - snukučiai nepasidaro labiau atpažįstami. Juokingiausi visai dar kvaili pavasariniai beždžioniukai.

Sako, kasmet leidžia gimti maždaug dešimčiai, nes maždaug tiek miršta senųjų.
Lyg pusiau abejodami nei tai traukiniu, nei tai tramvajum pabaigai važiuojam į netolimą kaimą/kalną Ryoan ir jau visai paskutiniai, be krūvos kasdienių lankytojų, gaunam ramiai pasėdėt tuštėjančiam 15 akmenų sode.
Skaičius 15 budizme simbolizuoja pilnatvę, bet šiam gyvenime pilnatvės patirti negali nė vienas žmogus, tai ir 15 sodo akmenų vienu metu joks žmogus dar nepamatė. Kaip bežiūrėsi - tik 14. Nepamatom ir mes. Zen.

Vakarieniaujam prie ilgo konvejeriu besisukančių sushi lekštučių stalo. Ir čia toks būdas, skirtas greitam pavalgymui, bet skonis ir kokybė... ir tas vietinių paslaugumas. Diedukas iš kairės pakužda, kur arbata, karštas vanduo, parodo, kur suslėptas imbieras, soja, kaip ir kiek dažyt, kad būtų geriausiai. Tu tik linksi ir arigato.

Day 13

Dangus truputį užsiraukęs, bet nelyja. Pusryčiams nusėdam blynų keisto pavadinimo Cafe Smart, kuri atrodo lyg iš kolonijinių laikų filmo.
Lėtai prasieinam per atsidarinėjantį Nishiki Market, ir traukiam trumpai arbatos ceremonijai: šeima singapūriečių su dviem paaugliais ir mes. Pražioj klausom (ir iš taip arti spoksom į labai gražų kimono) kol Masumi pasakoja ir rodo, o paskui jau patys sau darom japonišką matcha arbatą. Čia matcha yra išgarinti, sudžiovinti ir į miltus sutrinti jauni, būtinai pavasarį rinkti, arbatos lapai. Specialiu šaukšteliu kiekvienas sau įsidedam arbatos, užsipilam vandeniu ir plakam ryškiai žalią skystį iki postandžių putų. Naujokams tik 'silpna' matcha, o skoniui išgrynint prieš gerdami visi gaunam po saldainį (prieš 'stipriąją' būtų reikeję visą vakarienę suvalgyt). Matcha miltukai yra tokie smulkūs, kad ne tik išgeri, bet ir suvalgai viską, kas puodely.
Tačiau arbatos ceremonija - ne degustacija, kur žmonės susirenka įvertin gėrimo ar maisto kokybines savybes. Arbatos ceremonija - pagarbos išraiška: kviečiančiojo svečiui ir svečio šeimininkui. Dar truputį - ir show off, nes naudojami įrankiai, indai, dekoras bus išskirtiniai, daugeliu atvejų vienetiniai, apgalvoti iki smulkmenų, greičiausiai gaminti pagal užsakymą, gal paveldėti, senais laikais gal net geriausia grobio dalis, bet bet kokiu atveju, patys pačiausi. Kviečiantysis pagarbą svečiams išreiškia ne tik vizualiai, per puikią chakaiseki vakarienę, ar nustebindamas, juvelyrinius dirbinius primenančiais, saldumynais, bet ir procesiškai tiksliai žinodamas arbatos ceremonijos subtilybes. Svarbu, kokiu metų laiku, kurią ceremoniją atlikt, kaip įeit pro duris, kaip nusilenkti, kaip klauptis, kur dėti vėduokle, kiek aukštai kelt ranką 'gryninant' ar pilstant vandenį ir dar daug visko reik perprast, nes kiekvienas netikslus judesys - nepagarba svečiui. Svečiai atitinkamai irgi žino, ką daro: geriausias kimono, vėduoklė, baltas popieriaus lapas ir peiliukas saldumynams pjaustyti.
Masumi sako, kad pačią papraščiausią ceremoniją galima įgust atlikt per metus, o toliau nusistatymas ir kantrybė.
Arbatos puodelis/bliūdelis dažniausai turi piešinį ar užrašą ant vienos pusės (tai atvejais kai ne, ant dugno turės įspaudą ir bus tik komplikuočiau naujokui). Šeimininkas, patiekdamas arbatą, puolelį priešais svečią pastato gražiąja puse su piešiniu į save. Tu imi jį dešine ranka, dedi į kairį delną ir dukart suki pagal laikrodžio rodyklę, piešinį atsuki į save ir tyliai gėriesi indo grožiu - pagarba namų šeimininkui. Atsigėręs suki puodelį per du kartus atgal ir pastatai prieš save lygiai taip kaip, buvo jis tau pastatytas.
Stipriąją matcha svečiai geria iš vieno puodelio, vos gurkštelėję ir popierium nuvalę, lupomis liestą, kraštą siunčia jį toliau. Silpnąja, šeimininkas pakaitom daro dviejuose puodeliuose. Pirmas puodelis pirmam svečiui, kol jis geria, arbatą daro antrąjam; pirmas atiduoda puodelį šeimininkui, kad pastarasis jį išvalęs, padarytų arbatą trečiam svečiui, o per tą laiką antrasis svečias jau savo arbata buna išgėręs ir grąžina antrąjį puodelį. Taip ir zigzaguoja du puodeliai su tirštu, putotu ryškiai žalios spalvos gėrimu per kimonuotas rankas.

Mums sako, Kyoto arbata geriausia.

Po pietų tik jau rytiniam Kawa upės krante - Gion ir Higashiyama - toliau gainiojam geiko (nes geisha būna tik Tokyo, o aplink Fukuoka dar buna geigi) ir tiesiog stebim, kas kaip. Dėl akiai jaukios išvaizdos rajonai tiesiog aplipę jaunavedžiais: 'mielieji, skėti pasukam į kairę', 'dabar truputį į dešinę', 'susiglauskit tapkėm, susikibkit mažaisiais pirščiukais', 'taip taip, šita tarpuvartė labai gerai žiūrisi prie jūsų nuostabių šilko apdarų'. Ir tik pyška ne vien turistų fotoaparatai.
Bevaikštinėdami užeinam stebėtinai prikimštą (vėliau susivokiam, antikvarinės) keramikos ir porceliano parduotuvę. Tikriausias elephant in the china shop momentas. Kuprinę pasaugot atiduodam pardavėjai, o patys pradedam kilnot viską iš eilės. Indai nerealūs. Kol pardavėja nepakužda, kaip išsišifruot kainas, geroką skylę banko sąskaitose bunam beprasimušą.

Vakaruose vienareikšmiškai didžioji dauguma barų, restoranų, parduotuvių nori turėti vitrininius langus pirmam (ground) aukšte ir pageidautina kokioj nors gerai žmonių lankomoj miesto vietoj. Išimtis - viršutiniai dažniausiai viešbučių ir ofisų dangoraižių aukštai. Japonijos miestuose su žmonėm ir vietom - ne bėda, ir viršutiniuose aukštuose gali palinksmint, bet mus stebina tai, kas yra tarp. Kiekvienam neišvaizdžios gatvės, neišvaizdaus n-aukščio aukšte, gali būt po restoraną, barą, kirpyklą, bilijardinę, grožio saloną ar karaoke studiją, apie kurį potencialus klientas sužino, tik iš tų vakarais visom įmanomom šviesom į dangų šaunančių reklaminių stulpų arba jei sugeba kažką įžiūrėti teisingu momentu užvertęs galvą. Net visiskai pilki ala-gal-čia-kažkas-gyvena-gal-dirba triaukščiai gali turėt madingų įstaigų savo laiptinėse. Turbūt brangios žemės ir žmonių kiekio nulemti sprendimai.
Paskutinį vakarą Kyoto kaip tik ir einam į tokį gal-barą/gal-ne-tik, kuriuo vieną vakarą susidomėjom (ir užvertėm galvą) tik todėl, kad einant pro šalį, iš langų sklido teisingo atspalvio šviesa.
Pirma europietiška (prancūzų) vakarienė, bet prie maisto vis tiek užsisakom sake ir umeshu (slyvų vynas).

Day 14

Jei daiktai ne bagažinėj, anksčiau ar vėliau, svoris prispaudžia. Net ir nedidelė kuprinė po kurio laiko pradeda užknist, ir norisi tiesiog rankinės (ir piniginės). Japonijoj visose įmanomose vietose yra lockers, ten patogiai gali sugrūst nereikalingus daiktus/krepšius ir pamiršt viską, iki sekančio karto, kai vėl pro šalį eisi. Saugyklų didžiausias trūkumas - reik vėl eit pro šalį. Gal kažką panašaus turi ir kitos šalys, bet Japonijoj už visai ne karvės kainą lagaminai tarp tavo laikinų namų ar šiaip skirtingų miestų gali keliaut be tavęs. Stebuklingas žodis - takuhaibin, o vizualiai - logo su katiniuką tempiančiu katinu. Lagaminus priduot/atsiimt gali visiškai visur (mažose ir didelėse parduotuvėse, kioskuose, stotyse, oro uostuose, info.centruose) ir nėra viešbučio, kuris negalėtų suorganizuot tokio pervežimo. Šiandien priduodi, jau ryt su stebėtinu punktualumu gali atvežt praktiškai bet kur (Mūsų didžiosios kuprinės į Tokyo atvažiavo ne tik, tada, kada prašėm jas pristatyt, bet lygiai tuomet, kai patys atsigabenom iki buto). Su savo nereikalingu svoriu skiriamės Kyoto viešbuty: mums reikia į Osaka, kuprinėms - į Tokyo.

Osaka truputį primena downtown NYC. Kai atvažiuojam, pačioj stoty žmonių gal koks milijonas, o išeini į kiema ir taip tuščia. Svarstom ar čia ne potencialiai subjursiantis oras, bus kaltas, bet mes turim tik čia ir dabar, tai pasisukinėję aplink neįprastą vandens instaliaciją,

per miestą einam link upės, pilies ir, neišvengiamai, maisto gatvės/rajono - Dotombori. Po rudeniškai apniukusios dienos ir momentų lietuje (net permatomo skečio oras ieškot neleido, reikėjo pirkt, ko buvo pirmoj parduotuvėj) - šviesos bomba ir kalnai maisto. Antras Osakos žmonių milijonas trinasi Dotombori. Iriamės ir mes, juolab, jau ir valgyt norisi. Pradžiai užkandam takoyaki - aštunkojo ir miltų burbulai užpilti (gal) sojos padažu - o dar kiek pasivaikščioję sėdam išbandyt kitą osakietišką maisto paruošimo būdą - teppanyaki. Valgom įvairus, ant kaitlentės keptus, vėrinukus. Neįprasčiausi - vandens lelijų pumpurai, saldi kalnų bulvė ir Tokyo regiono impiero ūgliai, kurių neatskirtum nuo mėsos, jei reiktų juos valgyt užrištom akim. Labai!

Naujas žodis atminčiai - ookini - ačiū osakietiškai.

Dar prasieinam iki Tennoji stoties ir paskutinį kartą panaudojam savo JR pass'us.

KIX oro uosto teritorijoj yra tik vienas viešbutis, o ir pats oro uostas visiškai ant vandens. Jei būsimas skrydis ankstyvas, be jau minėto viešbučio, gali rinktis nakvot kažkur nepervažiavęs tilto ir ryte mokėt už taksi, arba įsitaisyt pačiam oro uoste (sako saugu, nebent, policija paprašo dokų iš tų, kurie labai garsiai knarkia). Svarstėm, iki skrydžio prasitrint oro uoste, bet atsiradus laisvų pinigų, truputį gailėdami, užsisakėm Hotel Nikko Kansai Airport. Emėm tai, kas buvo pigiausia (tik rinktis nelabai buvo iš ko; vienintelis viešbutis greit užsipildo), nes sąmoningai renkamės kambarį tik keliom valandom, o dvi savaitės Japonijoj jau davė suprast, kad erdvūs kambariai šaly nėra pirmo būtinumo reikalas. Plotą optimaliai verčia išnaudot paklausios žemės trūkumas. Žodžiu, nieko nesitikim, tik džiaugiamės, kad po dienos tąsymosi, turėsim ir lovą, ir dušą. Pakeliui į kambarį, sukaupus visą drąsą, mūsų bellgirl sako: 'your room is called special'. OK. Atidaro duris, o ten nors Santa Barbara filmuok: prieangis, rūbinė, didžiuliausias livingas, miegamas su dviem dvigulėm lovom ir (beveik Tokyo buto dydžio) marmurinė vonia. Aūūūū... Kur tuuuu?.. Garso izoliacija ideali: nei vienas kito iš kito kambario girdim, nei iš už lango, ranka pasiekiamų, lėktuvų.

Day 15

Anstyvas rytas oro uoste, o mes nesusiglamžę. Vos po 20 minučių nuo pagalvės, pliumpt į ružavą sėdynę (taip greit būna tik Vilniuj ir tik, jei veža Ejot). We Peach off to Ishigaki, Yaeyama islands within Okinawa. Subtropikai: iš vėsaus lėktuvo į kondicionuojamą oro uostą, o paskui į šiltnamį. Šiltnamis - mažas, tai su navigacija jau nebežaidžiam. Tiesiog nėra kur pasiklysti.
Salą juosia koraliniai rifai, bangos lūžta smarkiai prieš krantą, vanduo seklus net per potvynį, o kai atsitrakia, braidžiot gali beveik iki horizonto.
Yonehara pležas, neva, saloj nėra pats geriausias, bet mums reikia ne idealaus smėlio ar gelbėtojų, o koralų ir akvariuminio vaizdo, be nardymo rakandų. Tam geriau nei Yonehara, Ishigaki saloj nėra. Pakrantės nusėtos mažesniais ir didesniais koralais, pilna spalvotų kriauklių, o arčiau uolų ropoja krabai. Jei neskaičiuot kelių amžinų kempingautojų palapinių ir vienos kitos pravažiuojančios dūšios, čia daugiau nieko nėra. Suprask, ne sezonas. Gerai, kad nors nuobodžiaujanti campsite kavinės moteriškė vis dar nepasidavus. O va Kabira įlankoj anšlagas: autobusas palei autobusą, pro stikladugnius laivus sunku prasibraut, o eilė prie ledų pakenčiama tik todėl, kad daugiau nėra kur. Smėliu tempiamės link potvynio atidengtų uolų, truputį palaipiojam aplink ir ate. Gražu, bet tik jei kažkaip sugebi savo matymo lauke apmažint žmonių kiekį.
Saulėlydžiui spėjam į viešbučio pležą Sukuji: vandens vos vos iki kelių visoj įlankoj, aplink kojas plauko žuvys ir ropinėja krabai. (Potencialiai galėtų praplaukt ir gyvatė ar dvi, bet mums tik paskutinę dieną šniurelis vandeny judėjo, tai kaip sakant, akys nemato, ir smegenys atsipalaiduoja.)

Viešbučio restorane vakarieniauja dar viena siela, jei mus čia užrakins, tai bent jau būsim tryse.

Day 16

Iš tolimos salos į dar tolimesnę. Nuo Iriomote iki Taiwan tik truputį daugiau nei 200km, o dar keliskart užsimojus Kinija. Tik pagrindinio Japonijos žemėlapio išnašoj Yaeyama salos kad telpa - tiek toli į pietvakarius nusitempę. Iriomote - praktiškai vien džiunglės, keturios upės ir keli laukiniai pležai. 50min greitu keltu ir Uehara. Kol mes svarstom kaip suprasim, kuris iš pasitinkančiųjų pasitinka mus, prisistato Habu. Jis pradžioje galvoja, kad Jurgita yra Edgaras, bet darkart paskaitęs tuos ženklus ant mūsų kaktų, pagal kuriuos mus atpažino, susitvarko ir su šituo nesusipratimu. Sako, mes būsim su juo ir dar Ivan. Visi kanojas matom ne pirmą kartą, tai pasišvaitymus irklais krante praleidžiam, ir iškart į vandenį. Plaukimo dalis - visiškai nėra ką veikti: kaire koja irkluoju, dešine fotografuoju. Mare upė rami ir lėta ir jei ne, vandens lygio pokyčių atidengiamos, pakrančių mangroves šaknys, vargu, ar būtų įdomesnė nei tik kaip lengviausias kelias per džiungles.
Ne toks lengvas kelias per džiungles veda į Pinaisara krioklio viršų. Kol per šaknis ir šakas lipam beveik vertikaliu, mums nematomu, taku (guide becomes really useful), vieni kitiems pripasakojam visokių vėjų. Net Ivan'as japoniškai santūriai atsipalaiduoja ir tarpais šio bei to užklausia. Be galimybės stačia galva nert į niekur (aleliuja, amen, angelai jus pasitiks prie dangaus vartų), visi užsikabaroję gauna nuotrauką į neįžiūrimo grožio džiungles apačioje ir lunch iš beveik bedugnės gido kuprinės.

What comes up must go down (or something along those lines) ir dar pusvalandžio žygis to paties krioklio apačia, kur mežiuose mėgsta suptis katės dydžio šikšnosparniai. Skirstomės kaip seni draugai. Prieš išplaukdami aplankom tris salos ožkas, o su Habu tariamės kitąmet susitikt Europoj.

Day 17

Drugelių ir spalvotų žuvų diena. Ir diena kai maudėsi net telefonas. Aaaaaa!!!! 2kg ryžių ir vakuminis maišelis.

Jau vakar aplink medžius prie vandens pastebėjom didelius juodus drugelius. Šiandien ryto saulėj ne vien juodieji, bet ir kiti, margais sparnais tiek pliekia, kad mums tai palyginama nebent su prieš tris metus matyta galybe drugių Damian Hirst'o instaliacijoj Tate Modern'e. Tik aplinka Sukuji pleže, neabejotinai, lengvesnė. Grožio laikinumas čia ne toks akivaizdus ir dienos senumo sparnai nesiplaiksto pažeme, kaskart kai tik atsidaro durys.

Pležą atiduodam vakar atvažiavusiai šeimynai, o patys ruošiamės nieko neveikt Yonehara. Kol važiuojam (net visas 10min) iš kažkur astsiranda debesis ir smarkiai nulyja. Oro gaivumui - jokio efekto. Vienodai trošku. Snorkelling shop užsidarius iki naujo sezono, bet vandeny šiandien bent jau yra žmonių. Aš prie kranto į smėlį strigdau koralus, o arčiau horizonto Edgaras suka filmą apie japoniškus žuviuko Nemo gimines. Vanduo toks skaidrus. Visos žuvys kaip ant delno ir delnuose, pačia tikriausia to žodžio prasme. Pamiegam ant kranto, vėl į akvariumą, grįžtam pagulinėt ir vėl į vandenį. Visa diena - viena koronė :)

Day 18

Ryžių spa iphone - ne kažką.

Ratas užsidaro - danginamės į Tokyo. Praneša, kad oras atšals per pus, o jei nelis - sekmė. Sajonara Okinawa, sajonara tropikai.

Taip ir yra, žydras dangus baigėsi iškart, kai tik nėrem į pilkus debesis prie Kansai oro uosto. Lyja. Oro uostas ir/ar avialinijos pasirūpinę skėčiais. Patogi smulkmena. Papildomu sluoksniu drabužių pasirūpinom patys.

30%, prieš tai turėto dviejų savaičių, JR Pass'o kainos išleidžiam vienkartiniam bilietui iki Tokyo. Skirtumo nejaučiam (ne kainos, traukinio greičio prasme), bet pavažiuojam ir su pačiu greičiausiu Nozomi shinkansen: 612km per 3h37min įskaitant 15min vienam persėdimui. Kad jau nebe JR Pass, tai gaunam patys save per automatinius vartus vesti, ir čia - dar vienas kelionės atradimas: į kiekvienus vartus reik sukišt visus tos dienos kelionės bilietus ir čekį - tris mūsų atveju - nepaisant to, kad ant kiekvieno bilieto parašyta, kuriai kelionės daliai jis skirtas. Kol per visus reikiamus vartus išeini, kelionės pabaigoj lieka tik čekis. Stočių varteliai (kaip ir kasos aparatai parduotuvėse, kur pardavėja be malonybių ir mandagybių stovi tik tam, kad jums perduotų grąžą iš automato) - žino geriau.

Tokyo pila. Kelias stoteles iki Nobuko buto pavažiuojam metro, o paskui eit jau tik minutė. Toj minutėj truputį pasiklystam, bet ateinam kartu su katinuku ir savo kuprinėm. Butas nerealiai kompaktiškas. Kokių 18m2, bet viskas yra. Toks tikras, brangiausio miesto inkilas. Nobuko viską mums po dukart parodo, sako: 'skalbkit, virkit ir wi-fi naudokitės (su savim nešiokitės)' ir dar prirekomenduoja viskokių vietų. Nobuko - pro duris, mes už permatomų skėčių (Pagaliau!!! Permatomi skėčiai Japonijoj yra reiškinys ) ir patys per duris į pirmą, jos minėtą tonkotsu užeigą, kur mus ir sutinka, ir išlydi dar gatvėj.

Day 19

Skėčius pakeitė akiniai nuo saulės. Kaip ir per Canary Wharf, vietinis dlr atitikmuo tarp dangoraižių veža į Tokyo įlanką. Rytas Miraikan tarp robotų, humanoidų, po didžiausiu ekranu-gaubliu ir tarp visokių kitokių japoniškų inžinerinių stebuklų. Dar pažiūrim 3D filmą apie visumą ir visatą ir jau visiškai 'susitraukę'( nes jei net mūsų galaktika - tik dulkė..), einam ieškot artimesnių horizontų hipsteriškuose Nakameguro, Daikanayama ir Ebisu. Šiek tiek statesnės gatvės ir mažaaukščiai pastatai truputį primena San Francisco, bet 10 min šiauriau ir bam: šviečia, blizga Shibuya reklamos. Wuahahaha KIEK(!!!) ant Shibuya perėjos žmonių!

Tų, kurie čia yra pirmą kartą, nustebimas yra beveik fiziškai apčiuopiamas. Pirmas kelias akimirkas tik stovi ir spoksai. Paralelinė erdvė. Bet tik trumpam, o paskui vėl atgyja aukšti pastatai, vėl mirksi šviesos, groja muzika, vėl triukšmas ir bruzdesys.

Viena iš Nobuko rekomenduotų vietų - beef restaurant. Nei kaip, nei ką, bet bus raudonos mėsos. Dar sako, reiks pastovėt eilėj, nes mėgstamas. Gavom nuorodą japoniškai ir ėjom ieškot tokių pačių simbolių iškabose. Keisčiausias, kad vakar lygiai pro tą vietą pražygiavom, tik oras buvo ženkliai prastesnis, ir tiesiog užjautėm stovėtojus eilėj. Šiandien patys į tą pačią eilę. Visi keliai veda į TĄ 'beef restaurant'. Stovim eilėj. Prieš mus stovi, už mūsų irgi. 100% neesam tikri, ar prie reikiamų durų stovim, tada gaunam pasvarstyt, ką rinktis, nes lape, kuris, suprantam, turėtų būt meniu, yra penkios juodos eilutės ir viena raudona. Karts nuo karto pro duris pasirodo sotūs ir laimingi, patenkinti nusišypso ir lyg tarp kitko nužvelgia alkanųjų eilę. Tarp ten ir čia, nešina planšete, šmirinėja moterytė guminėm klumpėm ir reguliuoja eismą. Kol ateina eilė mums, raudona eilutė meniu pasibaigus: populiariausias 180g steikas gone. Išsirenkam, po vieną juodą ir toliau laukiam, kol mus pakvies į rūsį.
O rūsy vietos tik dviems šefams atviroj virtuvėj ir, juos ratu aplink barą užsėdusiems, 9 valgytojams. Ant padėklo kiekvienas gauna pjaustytų kopūstų kalnelį, mažą burbuliuką bulvių salotų, trintos, pilamos ant ryžių, baltų ridikų uogienės, wasabi, sojos ir krienų su svogūnais padažo, ir, aišku, jau išsirinktą, trupiniuose apvoliotą ir akimirkai į karštą aliejų panardintą, gabalą jautienos. Viduj jautiena dar žalia, todėl, jei kam norisi smarkesnio kepimo, šalia kiekvienam stovi karštas akmuo, ir kiekvienas pats sau gali jautieną pasičirškint iki tobulybės. Ilgai čia neužsisėdėsi: jei neskubi valgyt - atšals mėsa, jei pats papildomai mėsą čirškini - akmenį kaitinanti, sauso spirito tabletė dega 15-20min. O kur dar samarietiškos mintys apie tuos, kas vis dar eilėj už durų. Išėję pasirąžom, sočią šypseną belaukiantiems parodom, ir einam išvaikščiot vakarienės ir pasėdėt izakaya.

Day 20

Prieš tai kai planuose atsirado Tokyo, ten jau buvo Tsukiji žuvies turgus. Ne iki extreem'o, kur paryčiais žmonės bando laimę fluorescentinių, žioplinėjimą tunų aukcijone garantuojančių, liemenių loterijoje, bet taip saikingiau, kad ir avis būtų pamiegojus, ir vilkas sotus.
Į Tsukiji ateinam jau truputį bambėdami. Vienas iš privalomų turgaus ritualų - šviežiausios žuvies pusryčiai. Laukėm ir laikėmės, bet urgzt iš alkio vis tiek pradėjom. O mažesnių ir šiek tiek didesnių vietų valgymui Outer Market gal koks milijonas. Sėdam, kur tuomet sėdi daugiausiai žmonių. Mums prašom, šio ryto žuvies: bliūdas sashimi ant ryžių ir sushi rinkinys.

Tik sake ar alaus nuo 9h nesugalvojom pasiprašyt, bet dabar jau vis tiek galim ramiai mirt. Žuvis buvo tokia gera, kad ausyse ošė jūra, o tarp dantų pusvalandį švilpė gaivus vėjas. Amen.
Didmeninis turgus - greitas skrusdėlynas. Sunku pasakyt, kas kaip ir prie ko, bet visi kažka veikia, lekia, važiuoja. Pjausto, deda, rūšiuoja, parduoda, perka, krauna, veža ir vėl iš naujo. Prašalaičiai žioplinėja, ir pyška fotoaparatai. Batai šlampa, reakcijos greitį nuolatos matuoja lekiojantįs vežikai. Praverčia visos keturios akys: ir tos, kur žiūri į priekį, ir tos, kur pakaušy.
Nėra jokio švinkstančios žuvies kvapo. Užuodi drėgmę, šviežią žuvį, vandenį, bet niekur niekur nesinori sukt nosies į šalį. Net kampų valymas Japonijoj kokybiškas. Prisižiurim, ko nematę, ir į Ginza.
Parduotuvės, galerijos, galerijos, parduotuvės, taip iki vakaro ir prasitąsom. Pavargę, nuo laba-diena-prašom choro, nuo gražių vitrinų, tobulų pakuočių, nuo gausos ir įvairovės, grįžtam namo. Paskutinė naktis Tokyo ir Japonijoj.

Day 21

Nuo ankstyvo ryto kraunam kuprines, nes vakar dar buvo atostogos, o šiandien jau viskas paskutinis. Paskutinį kartą užrakinam buto duris, paskutinį kartą geriam kavos Nihonbashi, paskutinį kartą perkam bilietą metro ir iš paso išsega duty free pirkinių čekius.
Diena giedra ir vėl, kaip ir leidžiantis, matosi sniegas Fuji viršūnėj.
Vienodai lėtai ir greit trys savaitės atostogų ėjo.

Foto

¥364000 (£2000) vežėmės grynais, nes Japonija - grynų pinigų šalis, ir, ko gero, pati saugiausia tokiam tąsymuisi su, tikrąja to žodžio prasme, pilnom kišenėm pinigų.

Serves 4-6

1 bunch spring onions
4 tbsp rapeseed oil
4 cloves garlic, minced
1 x 400g tin cherry tomatoes
Pinch of sugar
Pinch of saffron (optional)
1 tsp smoked paprika
1 tbsp balsamic vinegar
4 heritage tomatoes (approx 450g)
Small clutch of basil
4 small red gurnards (or other firm-fleshed fish; cod worked perfectly fine for me), filleted and skin removed
10 prawns, peeled
1 x 400g tin butter beans, drained
1 x 400g tin kidney beans, drained
1 lemon, cut into wedges

Chop the spring onions into rounds. Heat 2 tbsp of the oil in a large lidded saucepan. Add the garlic and the green part of the onions and cook until softened but not coloured. Add the tinned tomatoes, some sea salt, a pinch of sugar, the saffron (if using), paprika and balsamic vinegar. Simmer for 5 minutes, then pour into a separate bowl and wipe the pan clean.

In the meantime, cut the heritage tomatoes into bite-sized pieces. Add the white part of the spring onions and the basil, torn into small bits. Season and set aside.

Heat the remaining oil in the pan until hot. Season the gurnard fillets and the prawns and sear for about 1 minute on each side until coloured and then return the tomato sauce to the pan along with all the beans. Bring to a simmer for about 2 minutes with the lid on. Stir in the heritage tomatoes and check the seasoning. Serve with a little extra basil on top and the lemon wedges.

Jau nuo penktos ryto lekem. Norejom kuo greiciau, o gavos, kaip planavom. I Skotija ivaziavom 11val ir buvom jau beuzsisvaigsta apie popiete Highland pleze, bet trys juostos angliskam greitkely suejo i viena, ir ate saule ant smelio. Bet kelias uztat smagus, o to kelio gale Bilbster House.

Tevu vaikam perduodamas senas didziulis namas (kuriam ko gero dar ir McLeod'o dusia vis dar gyvena), su ivaziavimu per zemai nusvirusius medzius, i uzslepta apvaziuojama kiemu. Pablukusius kilimus ir pusmetrio storio sienu laikoma vesa atpirko gausus pusryciu stalo serviravimas ir (!!!!) sildomas ciuzinys. Va taip va jie toj Skotijoj lietu ir vejus istveria. Kiekviena pilis (o ju visuose kaimuose jei ne visa, tai bent griuvesiai) turbut privalomai turi sildomus ciuzinius, kad seimininkus ir svecius jaukiai uzmigdytu.

Plezai Skotijoj - nerealus ir dar visiskai tusti: balto smelio kopos, zydras vanduo (bet cia gal tik liepa), atsitiktine pilis pusiaukelej i horizonta. Kazi ar cia kas gentim nuo pilvo ant nugaros vartos.

Wick - nuobodus miestelis: tylu, ramu ir pilka. John o'Groats gyvenviete dar liudnesne. Jei ne zvejai, savo valtyse rusiuojantys ivairaus plauko dienos znypliniu laimiki, galetum su vejais is nuobodumo kaukt. Dabar gi gauni pasposksot kaip omarai ir krabai bando paskutinikart pabegt nuo puodo. Puodai matyt ne siaurietiski, nes vietines uzeigos valgiarasciuose ju neturi. Wick galim pagirt tik del Mackays viesbucio restorano ir vietinio Old Pulteney viskio likerio.

Mon, 15 Jul; Day 3 arba 1st day of cycling

Man - lengvas sokas. Mate mes burius dviratininku, bevaziuojanciu i visokius nenormalius kalnus, bet cia jau ne kazkoks nepazystamas, kurio pravaziuodamas pagaili. Net masinos vietom gaila buvo, o nei sava, nei ka. Dar kelis siaurinius plezus apvaiksciojau ir zemyn i salos viduri.

Tue, 16 Jul; Day 4 arba 2nd day of cycling

Net ir neprisimenu kada paskutinikart (neskaitant vakar) vaziavau tokias siaurais keliais ir tiek sukinejaus. Visa diena aplink Loch Ness ratais Neses ieskojau. Nuo koju nusivariau ir nieko. Anei Neses purpt. Net pietaudami ties Foyers stebejom ezera, kad neduokdiev... Deja.

Spean Bridge kaimas, siaip jau yra sankryza patogi tiems, kas link/is siaures keliauja, tiems, kas i Glen Nevis ruosias kopt, kas i salas plaukia, kas Loch Ness lanko, kam nesinori Fort William surmulio ir dar daug kam. Mums cia pasitaike kol kas geriausias B&B - Spean Lodge. Jei kada vel pro sali vaziuotume, tikrai tik cia. Sutapo biolaukai visom prasmem. Noro, kad sveciui patiktu, cia su kaupu. Taip naturaliai, neperspaustai. Net jei ir seimininku silumos nejaustum, pats namas sutvarkytas iki smulkmenu. Kokybiskai ir solidziai, visi daiktai ir baldai gyvena kartu, jokios pigios prabangos ir bereikalingu niekniekiu.

Spean Bridge paliko gera ispudi ir del rekomenduoto Russell's restorano. Tokiam kaime antradienio vakara staliuka mums vos gavo (!!!), o ir kompanija keliaujanciu amerikieciu is Pietu Karolinos cia sutikom. Aisku, conversation starter ir vyraujanti tema buvo, Edgaro vaziavimas dviraciu, bet veliau aptarem vestuviu metinas, busimas biblioteku lankymo atsotogas, nauja velodroma amerikieciu mieste ir taip isilinksminom, kad restoranas uzsidare.

Wed, 17 Jul; Day 5 arba 3rd day of cycling

Pusryciams pries iprastos koses, sukirtau kepta rukyta kipper'i (zuvis cia tokia, bet kaip lietuviskai), bet buciau ir keptai karvei pasirasius, kad kuo ilgiau Spean Lodge uztrukt. Glen'as startuojanti Edgara nusifotografavo, po vaisiu pyraga kelionei iteike ir visi issiskirstem.
Man kopinejimo aplink Glen Navis diena. Deja, tik trumpam hike'ui turejau laiko, o ir jis uztruko ilgiau nei tikejaus. Grynas oras uzliuliavo, laiko nepasiskaiciavau, telefono rysio kalnuose nebuvo, ir nespejo komanda, savo pedaluojancios zvaigzdes vytis.

Mes apsitojam Lochgilphead. Miestelis pats savaime, nei kazkuo ypatingas, nei baisiai idomus; labiausiai jis - patogus, nes arti keliu i kitus miestelius, is kur keltai kelia i daugybe skotisku salu, nors siaip jau ir tas Argyle grafystes kampas kur Lochgilphed, laisvai turbut iki salos pritempiamas: didziuliausiu ezeru, upiu, kanalu ir juros liezuviu raizgalyne. Sleniai, kalnai ir nesibaigiantys keliu vingiai, uzsagstyti pilimis ir viskio daryklom, atsitiktiniais golfo laukais, mazu laiveliu virtinem ir uzkloti lengva pilkuma.
The Corran mane sutiko Jill - kalbi ir draugiska samdyta seimininke, isimylejus nama ir atrodo visus darbus, dirbanti beveik pasisvilpaudama. Niekaip jai nesusiejo, kaip zmones pasirizta, tokiems pasivazinejimam per sali (bet cia ir man ne visada susieina).

Thu, 18 Jul; Day 6 arba 4th day of cycling

Siandien Edgaro marsrutas per Arran sala ejo. Neplanavau jungtis, bet uzsimaniau pasiplaukiot ir as, kas zino, kada vel salia kokios siaurietiskos salos busiu. Per galva vertemes (nors gal ir ne visi), kad tik i pirma kelta spetume. Kelias vel ejo palei vandeni, o ryto migla dar tik kilo nuo Loch Fyne ir siaurinius Arran salos kalnus, kuriuos vakar is savo kambario matem, buvo sunku iziuret.

Claonaig i Lachranza keltas - visai mazas, vargu, ar daugiau nei 10 masinu butu talpines, bet ir tiek norinciu nebuvo. Plaukimas trumpas, vos 20min, bet pakeliui spejau delfinus pamatyt. Is tos nuostabos tik spoksojau.

Po lengvu virazu Edgaras i savo marsruta isoko, o as - i skotisko viskio darykla The Arran Whiskey Distillery. Vos i antra kelta atgal didziojon salon spejau. Galejau ir nespet, nes visi popiet pasitaike miestai - Adrrossan, Troon, Ayr - nesudomino niekuo. Net jura mazai jiems padeda. Atsigavau jau tik kai i kelia link B&B isukau. Iki siol apsistoje buvom miesteliuose ir kaimuose, o siandien miegam vienkiemy. Kazkadais buves mokyklos pastatas vienui vienas ant kalvos slaito prilipdytas, o apacioj kiek matos slenis ir Ayrshire plynaukstes. Vienoj namo pusej seimininkai Mike ir Liz, kitoj - mes. Nera siandien sveciu daugiau, mes okupuojam visa gala. Isikurem kaip namie, tik be naminiu prievoliu.

Fri, 19 Jul; Day 7 arba 5th day of cycling

Kol ryte isikalbejom su Mike, tai jau nelabai ir laiko liko, ka nors veikt. Lunch'ui susitikom visai pries pat Skotijos-Anglijos siena - Bankend, o po pietu as tiesiai i Keswick. Lake District virsuje mes dar buvom nebuve. Keswick, atrodo, yra didziausias miestas aplink, bet toks visai smagus: ir padoriu vietu pavalgyt yra, ir ezero krantas netoli, ir jei ko prireikia pirkt paskutine minute  didesne tikimybe, kad cia rasi. As Keswick ejau i piestuku muzieju. Puse tukstantmecio atgal po audraus isvartytu medziu saknimis piemenys visai salia pirmakart atrado grafita, ir nuo tada regionas ilgus metus buvo paciam grafito gavybos ir perdirbimo centre. Muziejus - nedidelis, bet piestuku prisirykiave lentynu lentynos. Viskas sudeliota pagal metus, kietuma, spalvas, truputis gamybos paslapciu, istorijos ir dabarties. Perkant bilieta, moteriske lyg ir tikejos, kad busiu atsivedus koki bambli, suprask, piestukai - vaiku reikalas. Truputi ironiska, bet as muziejuj sutikau tik suaugusius. Mes visi ten arba vaikystes, arba vesos (kieme visa diena +30) buvom pasiilge.
Apsistojom vos uz siaures-vakarinio Lake District krasto: truputi atokiau nuo pagrindiniu susiburimu, bet kad lengvai, ka reik, pasiektume. Newbiggin mazas kaimas, bet nuoroda is autostrados turi, kas ko gero reikstu, kad ne toks tas kaimas ir mazas vietiniais mastais. Tymparon Hall - dar vienas senas namas pritaikytas keliaujantiems. Reiktu jiems cia truputi atsinaujint, spalvu ir rastu kieki apmazint, kelias uzsisedejusias kandis iskraustyt, ir vidus atitiks isore ir taip ispuoseleta soda. Bet net jei tai niekad ir nenutiks, namas vistiek idomesnis, nei aibe ekonomines prabangos ir euroremonto suzalotu B&B.

Sat, 20 Jul; Day 8 arba 6th day of cycling

Vakar kirtom siena ir scrambled eggs siryt jau valgem Anglijoj, kurie beja Tymparon Hall buvo iki siol patys skaniausias, o ir full English breakfast lekste atrode gausesne (ne tai kad anksciau neuzteko).
Gimtadieninis vaziavimas Edgarui, o as jo dienos proga Windermere ezeru plaukioju. Svente kaip ne kaip!
Margaret patartas kelias isilgai Ullswater ezero buvo nerealus, o trumpa atkarpa nuo Kirkstone pass iki Ambleside - turbut pati staciausia mano kada vaziuota; net susiradau, kur tos 2 mechanines pavaros yra, nes visi kelio zenklai tik apie tai ir rekavo: stay in low gear, danger of skidding (nei as su fixiu, nei ka), max speed 10mph. Tai va taip va letai ir saugiai as iki Ambleside, o paskui jau ir iki jo prieplauku Waterhead. Ambleside - vienas is tu beveik parodiniu miesteliu su atvirukiniais namais sausainiu sienom, cukrinem gelem vazoneliuose ir sokolado ezeru beveik iki pat duru. Vel sviete saule, tai viskas dar graziau atrode. Windermere ezera mes jau zinom, tik nuo Bowness i apapcia - pietini krasta truputi pazistam. Zmoniu cia nepalyginamai daugiau, nei visur kitur auksciau kartu sudejus. Visuotinis judejimas ant vandens ir sausima vyksta - judi, vadinas dalyvauji.

As jau vel ryskiai velavau pietaut, o dar makaronu salotu reikejo, kad tie pietus apskritai ivyktu. Sventinis piknikas buvo Glasson dokuose ties Lune upes ziotim zemiau Lancaster. Stebejom besiparkuojancia barzas ir deginomes.
Vakarojom ir nakvojom tikram uky visai salia Burscough (Lancashire). Sunkokai randamas, bet gerai irengtas 3 kambariu B&B virs farm shop ir tea rooms, mums buvo pats tas. Cia pat eina Liverpool kanalas, tiltukai sukiojas, kad duotu kelia praplaukianciom barzoms, ir visi happily ever socialize in the local pub. Musu modernus ukininkai ne tik kad PayPal naudoja, bet pasirodo ir Vietnama dviraciu apvaziave.

Sun, 21 Jul; Day 9 arba 7th day of cycling

Papusryciavom su visa ukininku seima ir ate. Siandien jau vesiau - iki +22 ir debesuota. Pats tas vaziavimui ant siauros sedynes. Tuo labiau, kad vietoves tarp Liverpool ir Manchester nuobodzios ir industrines. Tik spausk gaza, o spausk. Ir man - ne saules voniu diena, as keisciausio pavadinimo pilies - Cholmondeley - sodus ziurineju.

Paklausiau vietiniu, kaip teisingai tart, tai ir jie truputi suabejojo, o siaip sake, vargu ar rasciau daug zmoniu, apskritai sita vieta zinanciu. Issikalbejau su pora arbatautoju, o jie pasirodo dazni lankytojai Shropshire hills (net foto is paskutiniu pasivaiksciojimu fotoaparate vis dar turejo) ir tik patvritino musu puiku pasirinkima sustojimui. Church Streton, atrode kaip aplinkiniu vietu hiker'iu rojus. Tiek zmoniu su siaurietiskom lazdom ir kuprinem vienoj kruvoj nebuvau macius. Bishops Castle - daug tylesnis, spalvotu nameliu miestelis, kur net saligatviai atrodo zydi. Tiesa, yra ir uzmisrtu pastatu bei gatviu; kadanors gal ir juos kas nors atras.
Zenklu, i Norbury, kur mes apsitojom nera. Pasidaviau, dar nepradejus ieskot, ir tikrai nezinau, kaip cia atvaziavau. Google maps atvede. Norbury yra tik baznycia ir telefono budele. Ir dar aisku yra The Couch House B&B su naminiu restoranu, bet pro sali eidamas, neuzsuksi. Nezinai, tikrai nepagalvosi. Sitas B&B eina i 'jei kada pro sali suksim, tikrai tik cia' sarasa. Tuo labiau, kad ir vakarienes niekur nereik eit: Charles gamina, o Carol nesa i stala. Ir labai skanu. Didziausias atradimas - warm Mediteranian salsa (pomidorai, anciuviai ir juodos alyvuoges su lasu aliejaus, 10 minuciu pasildyta orkaitej). Mes sekmadieni buvom vieninteliai nakvotojai. Visa jauku namo gala su maza terasa turejom sau. Uz lango nakti mekeno avys, o baseinely ciurleno fontanas. Mums visiskai svetimas 'triuksmas'.

Mon, 22 Jul; Day 10 arba 8th day of cycling

Visa ryta praleidau tarp Norbury kalvos aviu.

Planavau zygiuodama ir pasizvalgyt po apylinkes, bet buvo labai ukanota, tai tik linksminau avis ir tiek. Tiesa, nespejau iseit, o jau vietinis sustojo paklaust, ar as tikrai nepasiklydus. Pasivaiksciojau trumpai ir i Velsa. Vienintele nakvyne Tintern, tik jis tiek velsietiskas, kiek tokiais yra pasienio miesteliai. Be aplinkiniu kalvu ir ciceronu vienuolyno griuvesiu, Tintern turi ir Wye upe. Net musu kambario vonia buvo su vaizdu i Wye: stovi po dusu ir ziuri, kaip upe i viena ar kita puse teka. Ir visos tos angliskos upes i visas puses teka: cia, atrodo, perbrist gali, cia ir Nese praplauktu, peleku vandens virsaus neuzkabinus.
Anika ir Ian'as - buve geliu vaikai. Apkeliave puse pasaulio ir dabar nusede Tintern. Kepa savo duona, pusryciams duoda vafliniu blynu su kanadietisku klevu sirupu ir kalba, kalba...

Tue, 23 Jul; Day 11 arba 9th day of cycling

Is The Old Rectory isvaziavom velai. Vos 10 siandien Edgaras ispedalavo, nors diena laukia ilga, ir pasak Ian'o, rimtas niekaip neisvengiamas kalnas, gi Tintern'as Wye upes sleny istises.
Per pusrycius visokiu tam paciam miestely verdamu gerybiu gavom paragaut, tai as pries palikdama Velsa dar butinai sau sio bei to norejau nusipirkau. Deja, agrastu sirupo Wye Valley Shop siuo metu neturejo, bet rabarbaru uogiene ir dovaninis ale trio will be as good.
Vakar man labai patiko Tintern Abbey griuvesiai.

Nezinau ar tas pavesis, kuri aukstos sienos duoda +30 laipsniu karstyje, ar tokiai vietai priklausoma gera aura, bet siandien dar valanda ramiai cia pasedejau ir savo knygos paklausiau. Mazai tam turiu laiko. Tikejaus per sias atostogas daug paklausyt ir paskaityt, deja, pasirodo, negaliu klausytis audio knygu vairuodama. Per daug blasko, o dar turiu sekt kelio zenklus ir zemelapi, zodziu, abi veiklos vienu kartu man niekaip nesigauna, nebent kokiam kamstyje sedziu, kuriu beveik nepasitaike, tai ir audio knygos su atostogom nebaigsiu, nekalbant jau apie skaitymui prigriebta - tos net nepradejau.
Exmoor nacionalinis parkas palyginimui nedidelis, bet kitos nei pries tai matyti: labiau laukinis, ypac aplink A396-B3224-B3223 keliu trikampi. Laisvi laukiniai arkliai/poniai visokiausiu zoliu ir krumu nuspalvintose kalvose atrode nerealiai. I Exmoor parka atvaziavau A39 nuo Bridgewater puses ir ties Dunster sukau zemyn. Jau pats kelias siaip vertas pasivazinejimo ir pasidairymo su pietu petrauka ar net visu apsistojimu Dunster. Pilis vienoj miestelio pusej, bokstas kitoj, o per vidury High St su kruva arbatiniu ir smagiu krautuviu.

Ryskiai per mazai laiko cia turejau.
Mes nakvojom Exmoor apacioj - Dulverton. Mazas miestukas su neitiketinai jaukiu gastro pub'u prie tilto. Antradienio vakara ten buvo tiek zmoniu, kad nustebino ne tik mus, bet ir pacius savininkus. Edgaras siandien truputi velavo, tai net nesiprause nubalsavom uz maista ir tiesiu taikymu i valgyt.

Wed, Jul 24; Day 12 arba 10th day of cycling

Po neplanuotai uzsitesusio vakarykscio vaziavimo, siandien Edgaras issiruose 9, ir (o dievuleliau) i pacia staciausia kaimo kalva turejo kabarotis. As poniu ir Tarr Steps i Exmoor apsisukau. Abu gavau paziuret pati viena, net hiker'iai, dar nebuvo iki parkavimosi eiksteliu dasigave. Tik tas ispudis truputi prigesintas. Kaimene poniu nuo saules slepesi po didziuliausiu medziu ir i mane beveik nekreipe demesio. Nesivargino jie po Exmoor slenius lekiot ir laisves plevesuojanciuose karciuose demonstruot. Tarr Steps (o is tikruju ploksciu akmenu sudetinis tiltas per Barle upe) -  labai maza atrakcija. Visa laime, kad buvau ten pirma ir viena, tai nors be zmoniu is visu pusiu viska apziurejau. Net salia esantis pub'as/B&B dar miegojo. Jei neturi dekio ir pikniko per 20min lengvai gali apsisukt.

Edgaras siandien i mano kelia isokes buvo - Atlantic Highway sugalvojo pasivazinet. Keliskart pakeliui ji sutikau, bet siaip popiete praleidau Clovelly.
Truputi keistas miestukas, i ji patekt gali tik per didziuliausia atostoginio slamsto parduotuve, o toliau staciu akmeniniu taku leidies zemyn iki pat vandenyno ir ziurineji baltus gelem apsodintus namukus, gali isgert arbatos, uzkast ir dar daugiau nereikalingu nesamoniu uzsipirkt. Truputi i dailu atrakcijonu pakarta panasu.

Galutinis taskas siandien pries tai kai sutemo -  The Old Mill House Little Petherick'e. Hanna ir Paul kele nykscius i virsu Edgaro pasiryzimui Cornwall (nekalbant jau paie visa kita) pervaziuot fixie, neva retai tokie apylinkese pasitaiko. Pats B&B labai grazus (mars i tu geruju sarasa): kuo puikiausiai sutvarkytas senas malunas, sodas ir jaukus kambariai. Pusantro metro storio sienos ne tik siluma laike, bet ir jokio telefono signalo nepraleido. Pusryciams cia pirma (ir vieninteli) karta mus dave svieziu apelsinu sulciu ir kruasanu. Matyt, europine itaka. Vakare upelyje per potvyni prisirinko tiek zuvu (blue mulet), kad jei kas butu galejes pasildyt vandeni, zuviene butu garantuota iskart. Ryte, tiesa, visos zuvys kartu su vandeniu jau buvo dinge.
Mums vakarienei rekomendavo The Picckwick Inn - pub'as visai uz kampo, t.y. gilyn i laukus ir pilnas, pilnas. Matem, kad maisesi ir vietiniai, ir atostogaujantys. Mistika, kaip pravaziuojantis tokias vietas suranda. Word of mouth? Dar viena vieta irengta nauja-sena principu. Sena dalis jaukesne: tamsiom sienos ir vitraziniai langai gerai kontrastuoja su raudonom pusapvalem booth style sofom aplink stalus. Darbuotojai malonus ir speja visus suziuret.
Per sias pora savaiciu isbandem daug valgymo vietu. Atostogavom provincijoj, tai ir maisto prasme samoningai vengem didmiesciu. Is principo, buvom pasiryze valgyt bet ka, ir kaip bebutu keista, beveik neteko nusivilt. Atradom tiek daug vietu, kurios yra skoningai ir siuolaikiskai irengtos, draugiskai aptarnauja ir laukia visu. Nesimaitina provincija vien riebaluota zuvim ir bulvem, viska uzgerdami prasivadejusiu alum. Dauguma vietu mums rekomendavo ir tai visiskai nebuvo 'bet kas'. Gero B&B vienas is privalumu ir yra jo savininku nuojauta, kas sveciams potencialiai patiktu. Kaip taisykle, jei nakvynes vieta pasirodo prie sirdies, tai ir rekomendacija vakarienei nenuvilia. Tiek brangaus atostogu laiko ir neigiamu emociju susitaupo.

Thu, Jul 25; Day 13 arba 11th day of cycling

Siandien super diena: Edgaras finisuoja, mes Cornwall ir oras giedras.

Visi Atlanto pakrantes plezai perpildyti. Kad kazkur netoli yra plezas, pradedi suprast jau kokie 3km iki jo: eismas leteja, vietiniai nustoja skraidyt, o kai is uz posukio islenda burlenciu nosys ir visa-ko-pripuciamo krastai, zinai, kad jau visai cia pat.
Bent paskutine diena (kada jei ne dabar) as vaizduoju support team: pietu vieta susiradau likus daugiau nei pora valandu iki pietu ir dar spejau truputi pasivaiksciot uolu krastu zemiau Portreath. Vejuota, bet labai grazu, o ir Edgaras ant zvyro kelieni trupiti pasigrazines atvaziavos, tai va tokie abu grazus, dar vienoj grazioj vietoj paskutini keliones piknika apturejom.

Po pietu, jau mes abu tiesiai i Land's End. Zemes Krastas laaabai komercinis ir vaikais aplipes: greitos valgyklos, neaiskios atrakcijos ir kruvos nereikalingu nieku pardavimui. Nelabai kas per tuos beveik 10metu pasikeite, gal tik visko padaugeje. Mes cia tik del tos finiso linijos. Vienuolika dienu atgal, prie starto, viskas atrode toli ir ilgai, dabar lyg ir daugiau noretusi.

Pabaigai porai dienu Cornwall Bodrean Manor Farm pasiliekam.

Fri, Jul 26; Day 14 and no more cycling (for now)

Ramybe. Beveik tukstantis myliu jau uz nugaros ir ne vienos suplanuotos, bet dar nenuvaziuotos, atkarpos ant GPS: didele svajone - realybe pavirtus ir i vakar diena issikrauscius. Dviratis ilsisi prie Andy traktoriaus. Be poreikio skubet vartemes lovoj, paskui ilgai pusryciavom prie bendro stalo su porele pre-baby atostogaujanciu sveicaru, ir kai galiausiai atvaziavom iki St. Michael kalno, atoslugis mums dar leido paplaukt laiveliu, bet pirmi pestiejau jau irgi brido akmenkeliu.

I pili nejom, idomus mums buvo tik sodai. Sode daugiau vietos nei galetumei tiketis, ir dauguma augalu nebudingi UK. Sako, St. Michael kalnas yra kazkokioj klimatinej uzuovejoj ir visi tie pusiau tropiniai augalai ziemoja (ir vasaroja) kuo puikiausiai. Su atoslugiu saloj rinkosi vis daugiau zmoniu, o mes sukom i akmenkeli ir i Minack teatra. Siandien ten rode Stamford Shoestring teatro pastatyta Anne Boleyn. I teatra prisiskambint mums niekaip nepavyko, tai tiesiog bandem savo laime, ir vylemes, kad du bilietus dar kaip nors tures. Zinojau,  kad smagu teatro sezono metu cia turetu buti. Akustika - superine: kiek nuziurejom, kaip ir antikiniuose anfiteatruose, aktoriai be mikrofonu net tyliausius zodzius tare, ir visi viska girdejo. Sulaukem ir kol potvynis grizo, ir kol saule puslanki apsuko, o paskui jau ir visai uz vieno kampo pasislepe.

Vakarojom St.Ives. Del siauru gatviu, baltu namuku, smelio plezu, mazo uosto ir menininku gausos, St.Ives daznai laikomas geriausiu Cornwall'io kurortu. Turbut. Bet cia yra ir slaitai niekuo neissikirianciu pilku namu, istisa eile baisiu baru, ala-restoranu ir uoste besigrudancios minios. Viskas vardan ivairoves? Turejom, pora restoranu omeny, bet apsistojom ties paciu atrastu St Andrews Street Bistro. Lengvai meniska ir meniskai lengva aplinka, su svieziu ir paprastu meniu. Sukutes ant choriso pagrindo, skumbres pastetas, o juros gerybiu linguine buvo tiesiog perkrauta juros gerybemis. Sefui, matyt, reik sunaudot viska, ka siandien gavo, nes ryt bus dar sviezesniu.

Viskas, pasivazinejimas po UK baigtas. Dvi savaites per greit praejo. Daug graziu keliu ir vietu atradom. Galvos smarkiai nesukdami, bent keleta ateities savaitgaliu zinotume, kur vaziuot ir ka veikt. O ir noro panasioms atostogoms nepraradom.

Foto

£££ matters
Kia Venga automatic; all inclusive insurance (additional for tyres, windscreen & keys)+ 2nd driver for total of 16 days from Herts via Car Del Mar - £505; petrol - £430; 12 B&Bs - £1075, eating out (mostly dinners) - £780 and we spent £400 on picnic lunches, tickets, parking & whatever else there was.

Iki siol ne baisiai isivaizdavau, ka galima nuveik su melynu/raudonu kopustu, o ir balta vargu ar kada esu pirkus. Rauginti kopustai yra vieninteliai, kas is kopustu mums atsitinka. Iki praejusios savaites atsitikdavo. Iki ES Magazine Rachel Khoo su vietnamietiskom salotom is savo virtuves islindo.

Nesikankinau ieskodama zaliu mangu, tiko toks koki turejau - prinokes ir geltonas :) Krevetes su trupuciu druskos pakepiau ant sveisto, nes man taip jos turi daugiau skonio, o visa kita taip kaip parasyta:

 Serves 4

1 large green mango
¼ red cabbage
1 handful of Thai basil
1 handful of mint
4 tbsp toasted peanuts, chopped
20 cooked tiger prawns, peeled
1 red chilli, deseeded and sliced

For the dressing:

60ml lime juice (roughly 3 limes)
1 tbsp fish sauce (nam pla)
3 tsp sugar
1 red chilli, deseeded and sliced

Make the dressing by whisking together all the ingredients in a bowl.

Peel the mango, then slice lengthways down the cheeks using a mandolin to cut into 5mm pieces. When you reach the stone, slice down the two narrow sides of the mango. Line up the slices of mango on top of one another, about six at a time, and cut lengthways into thin matchsticks. Repeat with the remaining slices. Remove the outer leaves of the red cabbage and the tough stem. Slice with a mandolin to get thin threads of cabbage. Roughly chop the herbs and toss with the cabbage and mango in a large bowl. Dress the salad, tossing in the peanuts (leaving some for final garnish).

Cut the prawns in half and scatter over the salad. Add the red chilli slices and a few more sprigs of herbs and the remaining peanuts to garnish.

1 Stikline aviziniu dribsniu (gali buti ir 3 ar 5 grudu koses dribsniai);
1 stikline kvieciu selenu;
1 stikline semenu;
1 stikline saulegrazu;
(1 sauja lukstentu moliugu seklu);
(1 sauja kmynu);
100g cukraus;
1 Kg kvietiniu miltu (galima maisyti su ruginiais, pvz 750g:250g);
1 L vandens, jame istirpinti 2-3 saukstelius druskos, pagal skoni - neprivaloma

Viska ismaisyti, prideti turimo raugo ir tesla palikti ~12val. kambario temperaturoje. Is karto atsideti ~3 saukstus teslos sekanciam raugui (laikyti saldytuve).

Kepti 1val. 15min. ~200 C temperaturoje (deti i salta orkaite).

PASTABA. Daug kas duonele kea is puses normos, pilnai uztenka deti visko pusiau.

Pati graziausia iki siol isleista valgio gaminimo knyga. Vienintele apie maista, kuria laisva valia, noriu isigyti. Sutikciau moketi neprotinga suma, bet, ironiska, ji niekur neparduodama.

Tik ziuret ir ziuret belieka. Gal kada pasitaikys svedu, kuriems atsitiktinai bus pasitaikius si knyga, ir jie su mielu noru (ar uz tam tikra suma) nores jos atsikratyti