Ne baisiai perdėsiu sakydama, kad visi video youtub'e pabrėžia Stokholmo saugumą, aka padorūs žmonės šlaistosi pėsčiom iki nakties, vietoj nakties ir paskui per dieną. Idealu.
Sekmadienio vakaras, po taikios vakarienės Hermans, gal kokią pusė devynių (sunku pasakyt, nes naktis tokiu metų laiku beveik neateina) tempiamės per parką Södermalm'e link viešbučio. Ir tik pyst skandinaviška drama. Kol krapštau telefoną dar vienam gyvenimo kadrui, iš už kampo parskuba pora lyg ir tvarkingų bernelių. Tik 2 sekundes vieni į kitus žiūrim ir lyg niekuo vieni kitiems neturėtume užkliūti, bet va tas jausmas, kad kažkas ne visai turistinio čia vyksta. Lyg baikščios stirnos drožtų per miškus besidairydamos, ar kas nesiveja. O, pasirodo, vejasi! Iš už kito kampo paskubom išnyra vyriškis kruvinais marškiniais. Paskubom (mums taip atrodė, nes švediškai gi nesuprantam) kalba telefonu, suka link mūsų ir klausia, ar nematėm??? Matėm! Iš visų pusių ima kaukt policijos sirenos, pirmi ekipažai lėtai jau važiuoja per rajoną, o va ko mes nematę, tai tiek kraujo ant vienų marškinių.

Žodžiu, Stokholmas žydi. Ant uolėtų salų, truputį karališkas ir didingas, truputį madingas ir paprastas. Žmonės šiaurietiškai gražūs ir visai kaip mes: Londone nesunku minioj išrankioti lietuvius, bet ne Stokholme. Mes ten naturalūs vietiniai.
Transporto reik tik į atokesnes salas arba jei norisi po, dailiai išpieštas ir mozaikom išdėliotas, metro stotis pasidairyt.
Švediškų cepelinų, taip ir negavom, bet užtat viso kito apstu, ypač akivazdi sushi mada. Tarpais su visai lietuviškais smörrebröd'ais ant juodos duonos, o kitaiskart su cinamonine/kardamonine bandele, n kartų per dieną ir bet kuriuo paros metu su visais vietiniais uoliai šventem fika. Kai tam laikas praeina, atsidaro barų ir restoranų terasos, nes stokholmiečiai +25 nelaukia. Šortai, trumpos rankovės, plikos kojos ir sandalai eina pasivaikščiot daug anksčiau, bet visur yra pledai ir šildančios lempos.
Jei ne bažnyčių smailės, mažai kas mieste gyvena aukščiau nei koks 5 aukštas. Keli projektai kyšo lyg blusos auksiniai dantys, bet visa kita sąlyginai mažaaukštė statyba ir labai daug medinių namų. Jauku ir niekas neapšiurę, neapšepę, neapšnerkšta. Platūs prospektai, kai kur net beveik paryžietiški, medžiais apsodinti, bulvarai, siauros grįstos gatvės dažnai visiškai uždarytos motorizuotam transportui, daug pesčiųjų takų, viešų erdvių palei vandenį ir uolų kraštu.
What's not to like about Stokholm.

foto